Kalėjimas, tapęs koncertų ir meno erdve. Sovietinis paminklas, kurį vieni nori išsaugoti kaip istorijos liudijimą, o kiti – pašalinti iš viešosios erdvės. Kas sieja šiuos iš pirmo žvilgsnio skirtingus atvejus? Abu jie kelia tą patį klausimą: ką reiškia saugoti paveldą visuomenėje, kuri pati nuolat keičiasi? Kaip tokioje visuomenėje nusprendžiama, kas yra paveldas?
Diskusijoje „Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities“ šie klausimai taps atspirties tašku svarstant, kur yra – jeigu apskritai yra – paveldo ribos. Ar paveldą turėtume siekti išsaugoti kuo mažiau jį keisdami, o gal jis turi prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės poreikių?
Šiandien paveldo klausimai nebėra vien specialistų diskusija apie fasadus, medžiagas ar restauravimą. Vis dažniau viešų diskusijų objektu tampa skaudžias istorines patirtis primenantys paminklai, pastatai ar kiti praeities ženklai, dėl kurių vietos mieste visuomenė diskutuoja. Ką saugoti, o ko atsisakyti? Kaip elgtis su nepatogiu paveldu? Šie klausimai neišvengiamai verčia svarstyti ne tik apie tai, kaip vertiname praeitį, bet ir ką norime prisiminti bei perduoti ateičiai.
Žvelgdami į šiandien aktualius architektūrinius pavyzdžius – naujai pritaikytas Lukiškių kalėjimo erdves ar neseniai sutvarkytą Šv. Jokūbo kvartalą, kuriame istorinis XVIII a. kompleksas įgijo naujų funkcijų, – diskutuosime, kur brėžti ribą tarp paveldo išsaugojimo ir transformavimo. Panašių pavyzdžių netrūksta ir užsienyje: Mastrichte, Nyderlanduose, buvusi dominikonų bažnyčia šiandien veikia kaip knygynas. Tokie pavyzdžiai kelia klausimą, kiek istorinį pastatą galime keisti, kad jis neprarastų savo vertės, ir kiek turime jį keisti, kad jis išliktų dinamiška miesto ir visuomenės dalimi?
Kalbant apie paveldą šiandien, neišvengiamai kyla ir tvarumo klausimas. Ar istorinio pastato rekonstrukcija visada yra tvaresnis sprendimas? Ir ar kiekvieną istorinį pastatą įmanoma pritaikyti šiuolaikiniams energinio efektyvumo ir prieinamumo reikalavimams neprarandant vertingųjų jo savybių? Galiausiai, ar gali keistis ir pati pastato istorinė vertė, kintant visuomenės santykiui su praeitimi? Tai, ką prieš kelis dešimtmečius, atrodė, būtina saugoti ar, priešingai – griauti, šiandien galime vertinti visiškai kitaip. Todėl kalbėti apie paveldo ateitį reiškia kalbėti ir apie tai, kokį miestą bei kokį santykį su savo praeitimi kuriame šiandien.
Šiais ir kitais paveldo ateities klausimais rugsėjo 22 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus diskutuojama Europos paveldo dienoms skirtame renginyje „Paveldas 2.0. Tarp atminties ir ateities“.
Į paveldo išsaugojimo, architektūros ir miesto kaitos klausimus iš skirtingų perspektyvų pažvelgs architektai Gilma Teodora Gylytė ir Andrius Ropolas, Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės vadovė Rugilė Puodžiūnienė, Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio skyriaus vedėja Gerda Mockevičė ir Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėja Donata Kabelkė. Diskusiją moderuos LNB Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Valstybingumo centro vyriausioji tyrėja Vilma Losytė.
Ar paveldą turėtume saugoti tokį, koks jis buvo, ar tokį, koks jis gali būti ateityje?
Diskusija vyks rugsėjo 22 d. 17.30 val. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje.
About the Author
