Prasidėjus JAV ir Irano karui bei peržiūrėjus Lietuvos naftos importo srautus, teko konstatuoti, kad šalies importo struktūra atskleidžia nemenką ekonominį pažeidžiamumą. Nors fizinio naftos stygiaus riziką maksimaliai amortizuoja centralizuotas „Orlen“ pirkimų aparatas, lokalių geografinių konfliktų ar sabotažų atveju Lietuvai gresia neparankus naftos kainų šokas.
Prieš pusę metų akcentavau, kad mūsų energetinis saugumas yra neatsiejamas nuo tiekimo šaltinių ir tiekėjų įvairovės. Šįkart apžvelgsiu būtent naftos tiekimo diversifikacijos pagal tiekėjus klausimą, kitus aspektus palikdamas kitoms šio rudens ekonominėms aktualijoms.
Nepaisant to, kad dabartinė naftos įsigijimų struktūra yra gerokai parankesnė ir saugesnė nei ta, kuri vyravo iki 2022 m. pradžios, tam tikrų priežasčių nerimauti lieka. Beveik pusę Lietuvos naftos pasiūlos sudaranti Saudo Arabijos (SA) ir auganti Norvegijos dalis. Saudo Arabijos dalis Lietuvos importo struktūroje 2023–2025 m. nuosekliai didėjo, o pirmąjį šių metų pusmetį jau sudarė 43,6 proc. Tuo metu Norvegijos naftos dalis, ilgą laiką buvusi gana stabili ir sudariusi kiek daugiau nei ketvirtadalį pasiūlos, šiemet išaugo iki 34,9 proc. (1 pav.). Vienintelis iš tiesų teigiamas pokytis šioje struktūroje – padidėjusi JAV dalis, kuri šiemet pasiekė 9,4 proc.
1 pav. Lietuvos naftos importo struktūra 2023–2025 m. ir pirmąjį 2026 m. pusmetį, proc. Parengta komentaro autoriaus pagal „Eurostat“ duomenis
Nepaisant to, kad dabartinė naftos įsigijimų struktūra yra daug parankesnė ir saugesnė nei vyravusi iki 2022 m. pradžios, nerimą turėtų kelti beveik pusę pasiūlos sudaranti Saudo Arabijos dalis ir auganti Norvegijos dalis. Lietuvos importo struktūroje SA dalis nuo 2023 iki 2025 m. augo, o pirmą šių metų pusmetį sudaro 43,6 proc. Norvegiškos naftos dalis, kuri visą laiką buvo stabili ir sudaranti vos daugiau nei ketvirtį pasiūlos, šiais metais ūgtelėjo iki 34,9 proc. Vienintelis tikrai teigiamas poslinkis šioje struktūroje yra JAV dalies ūgtelėjimas iki 9,4 proc.
Tai, kad SA, nepaisant jos vadovų politinės orientacijos ir aukštos kokybės naftos, yra rizikingas tiekėjas, buvo galima suvokti jau metų pradžioje, kai ji ir jose esančios JAV karinės bazės buvo atakuotos. Nesunku buvo numatyti, kad, pasitaikius parankiai progai, bus atakuotas ir jų naftotiekis – tai, žinoma, ir įvyko. Lietuvai, kurios importo struktūroje SA yra pagrindinė tiekėja, energetinis saugumas turi sietis ne su pirkimais iš draugų, ar draugų partnerių, o su saugiu apsirūpinimu iš pakankamai didelio kiekio tiekėjų skaičiaus. Tokiu atveju, vienam iš jų susidūrus su techninėmis avarijomis, sabotažais ar kitomis kliūtimis, jo dalį būtų galima nesunkiai pakeisti tiekimu iš kitur.
Kaip atsitinka, kad atskiros šalys arba koncernai pajuda koncentracijos kryptimi? Kalbant apie valdžios kontroliuojamas sritis, pagrindinė koncentracijos augimo priežastis yra buhalterinio mąstymo dominavimas, kada tai, kas pigiau šiandien ir, tikėtina, bus pigu artimiausioje ateityje, suvokiama kaip geras pasirinkimas.
Iš tiesų, vertinant per trumpo laikotarpio prizmę, tai beveik pusės žaliavos pirkimas iš SA gali atrodyti kaip protingas žingsnis. „Orlen“ ją perka dėl to, kad Siaudo Arabija naftą jiems parduoda už geriausią įmanomą kainą ir selektyviai rezervuoja būtent jiems dėl bendrų verslo interesų, kurių SA turi Lenkijoje. Na ir apskritai, nesvarbu, kas tai per šalis ir kas yra jos tiekėjai, šalies pirkimų struktūra rodo, kad pirkėjams šie konkretūs pirkiniai yra pigiausi įmanomi pirkiniai.
Kodėl pirkėjas visada orientuojasi į pigiausią jam įmanomą įsigyti energinių išteklių krepšelį? Todėl, kad atrodo, jog toks pasirinkimas leis maksimaliai pigiai gaminti prekes savo šalyje, palaikyti žemą kainų lygį, maksimalią paklausą ir t. t. Tačiau šioje vietoje, buhalterinių skaičiavimų vedini ir rinkdamiesi pigiausią įmanomą rinkinį, sprendimų priėmėjai padaro klaidą.
Pats kainų lygis ekonomikai nėra problema, nes darbo užmokestis ir kitos pajamų dedamosios yra linkę prie jo prisitaikyti. Tačiau infliacija, arba kainų augimo tempas, jau yra problema. Darbo užmokestis pasiveja ir galiausiai aplenkia augančias kainas, tačiau jo reakcija visada yra uždelsta. Kuo šis atsilikimas didesnis, tuo didesnius praradimus ekonomika patiria.
Koncentracija į geriausią ir pigiausią tiekėją leidžia pasiekti maksimaliai žemas kainas, tačiau nepasaugo nuo staigaus jų šuolio ir skaudžių infliacinių praradimų krizių bei kitų negandų metu. Diversifikacija (tiekimo paskirstymas tarp kelių šaltinių), priešingai, negarantuos pigiausio energinių išteklių rinkinio, tačiau ji garantuoja mažiausią įmanomą kainos augimą.
Diversifikacija nėra pigiausio krepšelio pirkimas – tai apsidraudimas nuo didelių kainų šuolių. Diversifikuotas portfelis, pavyzdžiui, po 15–25 proc. iš keturių pagrindinių tiekėjų, o likusios dalies įsigijimas iš papildomų kelių, galbūt trijų, tiekėjų, šiandien kainuos brangiau nei koncentruotas Saudo Arabijos ir Norvegijos krepšelis. Tačiau vieno regiono krizės atveju, diversifikuoto krepšelio brangimas bus amortizuotas, o rizika likti be tiekimo ir būti priverstiems normuoti naftos produktus būtų sumažinta iki minimumo.
Diversifikuojant užtikrinama ne pigiausia įmanoma žaliava, bet apsidraudžiama nuo ekonominio infarkto.
Žinoma, reikia turėti omenyje, kad naftos perdirbimo gamyklos yra sukalibruotos labai konkrečioms naftos rūšims ar jų mišiniams. Todėl racionalus tiekimo fragmentavimas yra ne tik ekonominis ir politinis, bet pirmiausia – inžinerinis klausimas.
Žemiau esančiame paveiksle yra pateikta Lenkijos naftos importo struktūra yra stulbinamai panaši į mūsų šalies. Tai leidžia manyti, kad „Orlen“ naftą perka centralizuotai visoms savo gamykloms, valdančioms naftos verslą Lenkijoje, Čekijoje ir Baltijos šalyse.
Kaip ir Lietuvoje, Lenkijoje pagrindinė naftos tiekėja yra SA. Jos dalis piką pasiekė 2024 m., o vėliau po truputį mažėjo ir 2026 m. vis dar sudarė labai didelę dalį – 46,2 proc. Norvegiškos naftos dalis Lenkijoje išaugo iki 41,7 proc.
Tai, kad Lenkijos koncernas sumažino SA dalį Norvegijos dalies augimo sąskaita, savaime nėra teigiamas žingsnis, nes šiuo metu abi šalys kartu sudaro beveik 90 proc. Lenkijos naftos tiekimo (2 pav.).
2 pav. Lenkijos naftos importo struktūra 2023–2025 m. ir pirmąjį 2026 m. pusmetį, proc. Parengta komentaro autoriaus pagal „Eurostat“ duomenis
Pagrindinė priežastis, kodėl tokia didelė norvegiškos naftos dalis nėra saugus pasirinkimas glūdi tame, kad Norvegija yra gyvybiškai svarbus tiekėjas daugeliui Europos šalių. Geopolitinių susirėmimų akivaizdoje ji gali tapti vienu pagrindinių, hibridinių ir sunkia atsekamų Rusijos Federacijos taikinių, leidžiančių pasiekti tikslą ir kartu išvengti NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimo.
Rusija, kuri nei karine galia, nei gyventojų skaičiumi nėra pranašesnė už Vakarų bloką, vadovaujasi Gerasimovo doktrina, paremta ne tiesioginių karinių priemonių naudojimu, o asimetriniais ir hibridiniais smūgiais priešininkui, destabilizuojančiais jo padėtį. Norvegija, būdama gyvybiškai svarbia naftos ir dujų tiekėja daugeliui Europos šalių, tampa aiškiai išreikštu mazgu, kurio eliminavimas galėtų sutrikdyti viso Vakarų bloko veikimą.
Koncentravimasis kaip tik kuria tokius mazgus. Kuo bus daugiau perkama iš Norvegijos, tuo didesnė tampa rizika, kad gali būti surengtas techninės prigimties ir labai sunkiai įrodomas sabotažas. Pernelyg didelė Norvegijos dalis naftos ir dujų tiekime daro pažeidžiamais ne tik jų klientus, bet ir pačią Norvegiją. Maskvai tokiu atveju nebereikės destabilizuoti kelių centrų – pakaktų vieno techniškai sudėtingo, tačiau kaip pramoninė avarija galinčio būti nurašyto smūgio Šiaurės jūroje, kad būtų sutrikdytas Europos aprūpinimas. Avarijos Norvegijoje likvidavimas dėl povandeninių darbų sudėtingumo galėtų užtrukti gerokai ilgiau nei aštuonias savaites. Todėl, siekiant maksimalaus saugumo, SA dalies nereikėtų mažinti vien didinant Norvegiškos naftos dalį. Diversifikacija neturėtų reikšti vienos priklausomybės pakeitimo kita.
Tikra diversifikacija nėra vien nepirkimas iš priešo. Diversifikacija – tai rizikos koncentracijos aiškiai išreikštuose mazguose, tokiuose kaip SA ar Norvegija, kurie tampa tobulais taikiniais, mažinimas. Tikra diversifikacija yra mokslinis fragmentavimas, leidžiantis paskirstyti riziką po pasaulio politinį žemėlapį ir kartu mažinti bendrą priklausomybę nuo kelių naftos tiekėjų, kad tiek nauji įvykiai Artimųjų Rytų regione, tiek „avarija“ Norvegijoje, suteiktų galimybę per protingą laiko intervalą, padengiamą maždaug penktadaliu turimų rezervų, susiorganizuoti papildomą naftos tiekimą iš kitų tiekėjų.
Pagrindiniai poliai, kurie leistų subalansuoti naftos tiekimą, dabar yra Vakarų Afrika, JAV ir Lotynų Amerika. Angola neseniai išstojo iš Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (angl. Organization of the Petroleum Exporting Countries, OPEC), o tai rodo, kad šalis norėtų išgauti ir parduoti daugiau naftos nei leidžia vidiniai OPEC ribojimai. Atsižvelgiant į tai, kad ši šalis pasižymi ir sąlyginiu politiniu stabilumu, ji yra tinkamas prekybinis partneris.
Gajana, kurios nafta šiais metais Lenkijoje sudaro 6,7 proc. importo, yra dar vienas tinkamas partneris. Lotynų Amerikos nafta apskritai yra per sunki, todėl tik dalis braziliškos naftos rūšių būtų tinkamos perdirbti Mažeikiuose. Kita vertus, perkant iš JAV, tiekimas jau yra diversifikuojamas ir Lotynų Amerikos sąskaita, nes JAV gamyklos perdirba nemažą kiekį sunkiosios naftos.
Kalbant apie šį konkretų momentą, kuriame esame dabar, reikia pabrėžti, kad rizika likti be naftos yra maža. SA naftotiekio siurblinės yra susprogdintos, ir nors Sueco kanalas, per kurį nafta mažais tanklaiviais tiekiama Europai, ir kuriuo SA pasiekia Rusijos Federacijos pusfabrikačiai, yra laisvas, vežti per jį nėra ko.
Net jei atsitiktų taip, kad siurblinės remontas užsitęstų 8 savaites, o vos jį baigus, siurblinė vėl būtų susprogdinta ir tektų ją remontuoti dar 10 savaičių, Lietuva, tikėtina, neliktų be naftos. Sprendžiant iš beveik identiškos Lietuvos ir Lenkijos importo struktūros, „Orlen“ naftą perka centralizuotai visoms savo gamykloms, nesvarbu, kokioje šalyje jos yra.
„Orlen“, būdamas vieninteliu naftos perdirbėju Lenkijoje, Čekijoje ir Baltijos šalyse, taip pat atstovaudamas valstybinį Lenkijos, pagrindinės JAV sąjungininkės Rytų Europoje, interesams, yra priimamas aukščiausiu lygiu ir prioriteto tvarka daugelyje naftą išgaunančių valstybių.
Tačiau net ir jo svoris atrodo menkas greta Kinijos, Indijos, Japonijos, Pietų Korėjos ar JAV – šalių, kurios taip pat yra SA naftos pirkėjos ir šiuo metu garantuotai ieško pakaitalų. Kaip bebūtų, Lietuva viena niekada neišsiderėtų tokių kainų, kokias Lietuvai ir jos vartotojams išsidera valstybinė Lenkijos įmonė. Lietuvai vienai ieškoti naftos pakaitalų būtų daug kartų sudėtingiau.
Būtent „Orlen“ atveju labiausiai tikėtina, kad kritiniu atveju pavyktų pakeisti daugiau nei 40 proc. naftos, kuri dabar tiekiama iš SA. Tačiau net ir sėkmingai suradus artimos cheminės sudėties pakaitalus, jų kaina būtų labai didelė.
Viena Lietuva rizikuotų labai stipriai likti be naftos, nes toks mažas pirkėjas, kai stambesnieji ieškos kuo pakeisti SA naftą, visada bus aptarnautas paskutinis. Tuo tarpu dabartinis apsauginis Lenkijos skydas Lietuvai yra maksimali garantija, kad nafta bus.
Nepaisant to, SA eliminavimo iš naftos tiekėjų atveju, naujų substitutų naudojimas gamyklose brangintų galutinę produkciją ne tik dėl itin brangios žaliavos, bet ir dėl išaugsiančių gamybos sąnaudų, susijusių su nuolatiniu gamybos proceso koregavimu. Kainos šokas tokiu atveju tikrai pateisintų žodžio „šokas“ naudojimą. Taigi, nors Lenkijos dalyvavimas Baltijos šalių naftos versle yra puikus nuo visiško sąstingio apsaugantis veiksnys, jis turi ir tam tikrą veiklos netobulumą, kurį būtų neprošal ištaisyti.
Lietuvos sprendimų priėmėjams reikia suprasti, kad Lietuva už gerą kainą gauna naftą ne dėl savo dydžio ir įtakos, o dėl „Orlen“ dydžio ir didelio Lenkijos politinio svorio geopolitiniuose šachmatuose. Centralizuotas „Orlen“ pirkimo aparatas, veikiantis kaip strateginis Varšuvos, pagrindinio JAV karinio ir politinio bastiono Rytų Europoje, ir galbūt ateityje – net visoje Europoje, įrankis, garantuoja, kad su „Orlen“ visur elgiamasi kaip su didžiuoju banginiu, nors pagal apimtis jis toks ir nėra.
Gdansko ir Būtingės terminalai šiandien yra traktuojami kaip vienas bendras, neatsiejamas Vakarų aljanso logistinis mazgas. Šių mazgų išlaikymas yra vienas iš esminių Lietuvos energetinio ir politinio saugumo komponentų. Kaip šį mazgą galima būtų padaryti dar efektyviau funkcionuojantį? Diversifikuojant tiekimą.Nei vienas Lietuvos politikas neturi teisės nei skatinti „Orlen“ peržiūrėti savo pirkimų politiką, nei kitaip kištis į šios bendrovės veiklą, nes ji yra vienas iš svarbiausių ekonominio Lietuvos saugumo garantų. Todėl kišimasis į „Orlen“ pirkimus, reikštų savo pačios saugumo garanto silpninimą ir reikiamos diskrecijos stoką.
Tokie klausimai kaip tiekimo grandinės diversifikavimas galėtų atsirasti tik dviejų šalių prezidentų darbotvarkėje, jų oficialiai neafišuojant, nepranešant apie tai žiniasklaidai ir leidžiant Lenkijai priimti galutinį sprendimą. Tik suradus konsensusą aukščiausiame lygmenyje, darbai galėtų persikelti į ministerijų ir „Orlen“ lygmenį.
Šiais metais prasidėjęs JAV ir Irano karas iš ekonominės perspektyvos rodo, kaip Lietuva yra glaudžiai susijusi su Lenkija sprendžiant vieną iš esminių nacionalinio saugumo klausimų ir kaip mes iš šios priklausomybės pelnomės.
Ką dar iš šių įvykių turėtume išmokti? Ogi to, kad buhalterinis pigumas gali būti pražūtingas nacionaliniam saugumui. Nesvarbu kokioje plotmėje, ekonominė, o ypač energetikos struktūra neturėtų turėti jokio aiškaus mazgo ar centro, nesvarbu kiek pigus jis atrodytų.
Komentaro autorius yra Vilniaus universitetas, Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetas doc. Algirdas Bartkus.
About the Author
