Ikiteisminio tyrimo byloje parašyta viena eilutė: tyrimas pradėtas remiantis kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija. Tačiau pati informacija – kas, kada ir kodėl nutarė sekti žmogų byloje taip ir neatsiranda. Su tokia situacija profesinėje praktikoje susidūrė teisės mokslų daktarė Dovilė Šakalienė. Klausimas, kurį ji iškėlė, neduoda ramybės: kaip žmogui sužinoti, o teismui – patikrinti, ar slaptas sekimas apskritai buvo pradėtas teisėtai?
Be slapto sekimo dalies nusikaltimų – korupcijos, prekybos poveikiu, narkotikų platinimo, organizuoto nusikalstamumo – šiandien tiesiog nepavyktų išaiškinti. Tačiau kartu kyla kitas klausimas: kiek toli valstybė gali eiti rinkdama informaciją apie žmogų, ir kas patikrina, ar tam buvo pakankamas pagrindas? Būtent šį balansą savo disertacijoje tyrė Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės mokslų daktarė Dovilė Šakalienė (vadovas – prof. dr. Raimundas Jurka).
Kriminalinė žvalgyba – ne tik apie „didžiuosius nusikaltėlius“
Pirmiausia, pasak dr. D. Šakalienės, svarbu suprasti, ką iš tiesų reiškia kriminalinė žvalgyba. Šią sąvoką žmonės neretai painioja su žvalgyba, susijusia su valstybės saugumu, arba įsivaizduoja, kad ji skirta tik organizuotam nusikalstamumui tirti. „Kriminalinė žvalgyba yra skirta nusikalstamų veikų atskleidimui, veikų, nesusijusių su valstybės saugumu ir nebūtinai daromų nusikalstamų grupuočių“, – aiškina mokslininkė. Kaip pavyzdžius ji mini vagysčių ar prekybos poveikiu tyrimus. Tam teisėsaugos institucijos gali taikyti įvairias slaptas informacijos rinkimo priemones: stebėjimą, technines priemones, imitacinę veiklą ir kitus Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytus veiksmus.
Surinkta informacija tam tikrais atvejais vėliau gali būti panaudojama baudžiamajame procese. Kad tai nėra vien teorinis teisės klausimas, rodo ir statistika. 2012 m. sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo taikomi 7 147 asmenų atžvilgiu, o 2025 m. – 2 298. Taigi per šį laikotarpį kontroliuotų asmenų skaičius sumažėjo beveik 70 procentų. Dr. D. Šakalienė šią tendenciją vertina pozityviai. Jos nuomone, tam įtakos turi ir palaipsniui labiau konstitucines žmogaus teises atitinkantis kriminalinės žvalgybos teisinis reguliavimas. Tačiau vien mažėjantys skaičiai, pasak jos, nereiškia, kad kontrolės klausimas tampa nebesvarbus : „Sekimas nėra išimtis, todėl yra būtina užtikrinti, kad jis vyktų gerbiant asmens teises, ypač – teisę į privatų gyvenimą.“
Kai žmogus nežino, kodėl buvo sekamas
Savo profesinėje praktikoje dr. D. Šakalienė susidūrė su situacija, kuri šią dilemą atskleidžia labai konkrečiai. Ikiteisminio tyrimo byloje buvo nurodyta, kad tyrimas pradėtas remiantis kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija. Tačiau pati informacija bylai taip ir nebuvo pateikta. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip procesinė detalė. Tačiau mokslininkei kyla kur kas fundamentalesnis klausimas: „Kaip tokiu atveju asmeniui žinoti, o bylą nagrinėjančiam teismui įvertinti, ar pati slapto persekiojimo pradžia buvo teisėta?“
Jos teigimu, viena didžiausių problemų yra išorinės kontrolės stoka. Reikšminga dalis sprendimų dėl slaptų kriminalinės žvalgybos veiksmų gali būti priimama be teismo kontrolės. Negana to, net sprendimas atskleisti, dėl kokių aplinkybių buvo pradėta sekti žmogų, gali likti pačios institucijos rankose.
„Pats nusprendžiau sekti ir pats nuspręsiu, kiek duomenų apie tai pateiksiu teismui“, – tokį paradoksą įvardija mokslininkė.
Problema ypač svarbi todėl, kad kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija gali tapti duomenimis, kuriais teisme įrodinėjama žmogaus kaltė. Baudžiamajame procese turi būti galima patikrinti, ar tokie duomenys gauti teisėtai.
„Kriminalinės žvalgybos atveju tai yra komplikuota“, – dalinasi dr. D. Šakalienė.
Jos manymu, žmogaus galimybės gintis išlieka ribotos tol, kol kriminalinę žvalgybą vykdančios institucijos pačios gali spręsti dėl duomenų išslaptinimo. Tuomet objektyviai įvertinti, ar slapti veiksmai buvo pradėti turint pakankamą faktinį pagrindą, tampa sudėtinga. Pasak dr. D. Šakalienės, šis klausimas turi ir istorinį matmenį: „sovietinio mąstymo“ šešėlis Lietuvoje vis dar krenta. Tačiau mokslininkė pabrėžia, kad tai nėra argumentas atsisakyti veiksmingų priemonių nusikalstamoms veikoms atskleisti. Priešingai, tokia galimybė būtina, kad žmonės galėtų jaustis saugūs. Svarbiausia – kokie saugikliai lydi valstybei suteiktą galią slapta sekti žmogų.
Kuo daugiau galios, tuo daugiau saugiklių
Būtent šių saugiklių paieškai ir skirta dr. D. Šakalienės disertacija. Ji vertino, ar Lietuvos teisinis reguliavimas pakankamai aiškiai nustato, kada ir kokiomis aplinkybėmis gali būti taikomos slaptos priemonės, kiek laiko jos gali trukti, kaip turi būti saugomi ir naikinami surinkti duomenys ir kokias galimybes žmogus turi apginti savo teises.
Vienas iš mokslininkės siūlymų – stiprinti išankstinę teisminę slaptų priemonių kontrolę. Ji taip pat siūlo aiškiau reglamentuoti jų taikymo terminus. Pavyzdžiui, specialių techninių priemonių taikymui nustatyti maksimalią šešių mėnesių trukmę, sudėtingų ir didelės apimties nusikaltimų atvejais numatant galimybę ją vieną kartą pratęsti dar trims mėnesiams. Ne mažiau svarbu, kas nutinka jau surinktiems duomenims. Disertacijoje siūloma aiškiau reglamentuoti jų saugojimą ir naikinimą bei riboti galimybę informaciją naudoti kitais tikslais, nei ji buvo renkama.
Ypatingą dėmesį dr. D. Šakalienė skiria žmogaus galimybei sužinoti apie jo atžvilgiu taikytas slaptas priemones ir jas ginčyti. Kriminalinės žvalgybos srityje nėra tokios pačios aiškios pareigos informuoti žmogų apie jam taikytas slapto pobūdžio duomenų rinkimo priemones, kaip baudžiamajame procese. Sprendimas dėl informavimo iš esmės paliekamas pačios institucijos nuožiūrai.
Problema pripažinta, bet sprendimo kol kas nėra
Mokslininkė taip pat atkreipia dėmesį į kriminalinės žvalgybos ir baudžiamojo proceso reglamentavimo skirtumus. Slaptas kriminalinės žvalgybos priemones, tokias kaip sekimas ar nusikalstamos veikos imitavimas, ji lygina su Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis slapto pobūdžio procesinėmis prievartos priemonėmis. Kriminalinės žvalgybos veiksmus iš esmės atlieka tos pačios institucijos, kurios vykdo ir ikiteisminius tyrimus, o surinkti duomenys gali tapti įrodymais teisme. Tačiau šių priemonių reglamentavimas Kriminalinės žvalgybos įstatyme ir Baudžiamojo proceso kodekse, pasak mokslininkės, gerokai skiriasi. Todėl ji siūlo šią takoskyrą mažinti: derinti slaptų priemonių sankcionavimo procedūras, aiškiau reglamentuoti jų metu gautų duomenų naudojimą ir riboti kriminalinės žvalgybos subjekto galimybę atsisakyti išslaptinti informaciją, ypač tą, kuri buvo faktinis pagrindas šioms priemonėms taikyti.
Tai nėra vien akademinė diskusija. Dr. D. Šakalienė dalijasi, kad 2019 m. Lietuvos advokatūra dėl šio klausimo kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Byla kol kas neišnagrinėta. Dar daugiau – 2022 m. Seime buvo užregistruotas Kriminalinės žvalgybos įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo, taip pat siūlyta stiprinti žmogaus teisių apsaugą: keisti kriminalinės žvalgybos informacijos saugojimo ir naikinimo tvarką, užtikrinti veiksmingesnę jos naikinimo kontrolę, įtvirtinti žmogaus teisę gauti informaciją apie jo duomenų tvarkymą ir suvienodinti kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo procedūrą. Projektas taip ir nebuvo įtrauktas į Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkę, todėl numatyti pokyčiai nebuvo įgyvendinti. Šiuo metu naujas tokio pobūdžio projektas, pasak dr. D. Šakalienės, nėra registruotas.
Galiausiai klausimas lieka labai aiškus: ne, ar valstybė gali slapta sekti žmogų, o kokias ribas jai nustatome tada, kai tokią galią suteikiame. Valstybė turi turėti veiksmingų priemonių nusikaltimams išaiškinti. Tačiau žmogus taip pat turi turėti realią galimybę sužinoti, kada jo atžvilgiu tokios priemonės buvo taikytos, patikrinti jų teisėtumą ir, jei reikia, savo teises apginti.
“Kuo daugiau galios suteikiame valstybei, tuo stipresni turi būti jos saugikliai”, – apibendrina mokslininkė.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotrauka: Lukas Kodis
About the Author
