Kai kartu su VDA Klaipėdos fakulteto dekanu, doc. Martynu Lapu ėmėmės LMT (Lietuvos mokslo tarybos) organizuoto mokslo darbo apie dirbtinio intelekto reguliavimą bei jo grėsmes, dar nežinojau, kokia komiška triukšmo banga mus pasitiks. Artėjant ES „AI Act“ įsigaliojimui, socialiniuose tinkluose stebėjau masinę promptų rašinėtojų paniką: AI paveikslėlių, muzikos ar tekstų „kūrėjai“ lyg pamišę dalijosi įrašais „kas dabar bus?!“, pūtė burbulus dėl privalomo turinio žymėjimo ir gąsdino vieni kitus kosminėmis baudomis.
Pasaulyje AI burbului jau braškant per siūles, o „OpenAI“ paskutinę minutę stabdant savo IPO, tautiečiai demonstruoja firminį vėlavimą. Kol kiti skaičiuoja nuostolius, pas mus džiaugsmingai veržiamasi į brangius kursus, kur vietiniai „vizionieriai“ moko ateities magijos – kaip su skaitmeniniu agentu sugrupuoti el. laiškus. Tuo tarpu, daugelis pavienių asmenų ar įmonių, net nėra gridėję ir nesidomi tokiais dalykais, kaip naujas AI reglamentas, kažkoks turinio žymėjimas. Postini, bet ką, ką pavyko susigneruoti per kelias sekundes ir tiek. O ką tuo metu darė tikri menininkai ar kūrėjai savo bendruomenėse? Nieko. Jiems nieko žinoti, žymėti nereikia ir nereikės. Jie tiesiog ramiai kuria toliau sau ir visuomenei, kol skaitmeniniai entuziastai džiaugiasi „įsisavinę technologijas“.
ES biurokratų išmintis
Šis triukšmas apnuogino gilesnę Europos Sąjungos reguliuotojų išmintį. ES biurokratai, užsispyrę saugo visai ne tuos, kuriuos reikėtų. Baisiai susirūpinę technologinėmis grėsmėmis, jie suprojektavo taisykles taip, kad sukurtų tobulą terpę prompteriams legalizuotis ir gauti teisinį „palaiminimą“. Užuot skatinę tikruosius kūrėjus kurti (taip, pasauliui vis dar reikia kūrybos) biurokratai pasirinko rašyti instrukcijas, kaip teisingai užklijuoti etiketę ant algoritmo išspjauto vaizdelio. Žinoma, vis geriau nei nieko.
Tuo tarpu prompteriai užmiršta esminę tiesą: kūrinys ir gyvas santykis visada bus aukščiau už kodą. Ir nereikia mūsų gąsdinti seniai visiems atsibodusiais naratyvais: „rytoj amatas bus nieko vertas, nes algoritmas tai padarys per 2 sekundes ir nemokamai“. Teiginys, paremtas prielaida, kad pasauliui verkiant reikia begalinio srauto pigaus skaitmeninio triukšmo, o žmogaus meistriškumas ir autentiškumas neturi jokios vertės. Net ir pavertus šį triukšmą biurokratine koše – su visais „AI Act“ privalomais spaudais bei skaidrumo reikalavimais – sintetika nevirs menu ar kūriniu.
Visuomenės meilė algoritmams baigėsi net neprasidėjusi
Silicio slėnio IT „vizionieriai“ vieną dieną nusprendė, kad šimtmečius gyvavęs menas tėra pasenusi problema, kurią galima lengvai išspręsti keliomis kodo eilutėmis. Tik staiga paaiškėjo liūdna tiesa jog tas skaitmeninis plastikas nėra įdomus.
2022 m. birželį „Cosmopolitan“ išspausdino AI sugeneruotą viršelį ir… tuo viskas ir baigėsi. Jei tai tokia stulbinanti revoliucija, kodėl tik vieną kartą? Nes tai beskonybės rodiklis. Niekam neįdomu žiūrėti į tą patį skaitmeninį plastiką antrąsyk. Buvo mėginimų rengti ir AI koncertus, bet rezultatai itin menki.
Kaip atskleidžia knygos „AI in European Law: A Deep View (2026 m.)“ autoriai, sisteminės AI haliucinacijos teismuose ir viešajame sektoriuje sukėlė tikrą pasibjaurėjimo bangą, niekas nenori, kad jo gyvenimą tvarkytų klystantis kodas. Apie šią skaitmeninę „kūrybą“ byloja ir korporacijų fiasko. AI sugeneruota Coca-Cola kalėdinė reklama virto pajuokos objektu (du kart), o McDonald’s Netherlands, savo „YouTube“ kanale paleidusi 45 sekundžių AI šedevrą, po trijų dienų turėjo jį gėdingai ištrinti. Žiūrovams išvadinus „baisiausia metų reklama“, greitojo maisto gigantui liko tik pasakyti BBC žurnalistams, kad tai buvo „labai vertinga pamoka“.
Vyšnia ant šio tragikomiško torto – teisinė tikrovė. Tiek Lietuvos ATGTĮ, tiek tarptautinė teisė aiškiai nusako jog autorius yra tik fizinis žmogus, todėl tose pačiose Coca-Cola ar McDonald’s AI reklamose tiesiog pakeitus logotipus į Pepsi ar Burger King, konkurentai gali visą vaizdo medžiagą paimti ir naudoti kaip savo. Korporacijos atsisako kūrėjų, kad sutaupytų, ir išleidžia krūvas pinigų turiniui, kurio teisiškai net negali apsaugoti.
Pataikavimas, paverčiantis bet kokį kliedesį „ekspertize“
Net ir sprogus šiam skaitmeniniam burbului, AI niekur nedings. Etiški, uždari ir tikslingi įrankiai atras savo vietą. Galbūt vieną dieną jie iš tiesų atneš ilgai lauktą proveržį medicinoje ar kitoje naudingoje srityje. Tačiau, kol kas, kūrybos lauke susiduriame ne su mokslo stebuklu, o su algoritmine sikofantija – skaitmeniniu pataikavimu be jokio profesinio stuburo. Apmokytas, bet kokia kaina įtikti vartotojui, AI noriai patvirtins, bet kokį jūsų kliedesį. Paprašykite jo pateikti 10 priežasčių, kodėl genialusis 1971 m. Carolyn Davidson sukurtas Nike logotipas yra visiškas šlamštas, ir algoritmas nemirktelėjęs išspjaus tekstą, jog tas ikoninis brūkšnys yra pigus, bevertis ir jam trūksta modernumo.
AI nerūpi nei estetika, nei tiesa. Jis tėra lankstus tarnas, pasiruošęs, bet kada paglostyti jūsų ego. Taip sukuriama pavojinga objektyvumo iliuzija: bet koks darbas, pakištas šiam skaitmeniniam patarėjui, greitai gauna algoritminį įrodymą, jog kūrinį vertėtų keisti ar taisyti. Nieko tokio. Tikrieji kūrėjai šimtmečius kuo puikiausiai vertėsi be elektros, interneto, ES „AI Act“ reglamentų ar skaitmeninių patarėjų. Autentiškas meistriškumas visada ras savo kelią, net kai algoritmai išmoks idealiai pataikauti visiems iš eilės.
Kai išjungiamas elektros jungiklis
O jei kam nors dar kyla abejonių dėl to, kas iš tiesų turi vertę, pakanka pažvelgti į Ukrainą. Prasidėjus pilno masto karui, kai AI tik apšilinėjo kojas, niekas nebėgo saugoti duomenų bazių ar debesijos serverių. Žmonės plikomis rankomis iš degančio Ivankivo muziejaus, po raketų smūgių, gelbėjo Marijos Prymačenko paveikslus, o Odesos bei Kijevo gyventojai smėlio maišais ir pastoliais ramstė istorinius paminklus.
Kai Rusijos smūgiai sunaikino energetikos infrastruktūrą ir miestai paskendo visiškoje tamsoje, kultūrinis gyvenimas nesustojo. Menininkai tapė prie žvakių šviesos, smuikininkai grojo šaltose metro stotyse, o teatrų aktoriai vaidino spektaklius, apšviestus tik žiūrovų telefonų prožektoriais ir generatorių maitinamomis lemputėmis. Ką tikro visuomenei generuoja žmogus, kurio visas amatas tėra kito sukurtas algoritmas, o talentą riboja Wi-Fi signalo stiprumas?
Autorius: Tomas Bičkus. Dizaino studijų „Moose“ ir „TwoMilkmen“ įkūrėjas . VDA Klaipėdos fakulteto studentas. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT LT), sutarties Nr.: S-ST-25-94.
About the Author
