Kaip atkurti nepriklausomą valstybę naudojantis teisės sistema valstybėje, nuo kurios tą nepriklausomybę nori atkurti? 1988–1990 metais Lietuvai tai buvo ne teorinis klausimas. Visuomenėje vis garsiau skambėjo reikalavimai grąžinti suverenitetą, stiprinti Lietuvos savarankiškumą, įtvirtinti lietuvių kalbos statusą, spręsti pilietybės klausimą. Tačiau valstybės institucijos ir teisė vis dar veikė Sovietų Sąjungos sukurtuose rėmuose.
Apie šį laikotarpį, jo politines ir teisines paieškas savo paskutiniame darbe rašė Mykolo Romerio universiteto profesorius emeritas, pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys. Jo knygoje „Lietuvos atgimimo konstitucinės apybraižos. 1988–1990 m. kovas“ nagrinėjami šio laikotarpio politiniai ir teisiniai sprendimai – nuo pirmųjų bandymų plėsti Lietuvos savarankiškumą iki nepriklausomybės atkūrimo.
„Šį rugsėjį jam būtų sukakę 84-eri metai. Jis išėjo kiek anksčiau, tačiau gimtadienius galime švęsti. Ir štai – knygos pristatymas – džiugus, nes mes, jo kolegos, artimieji, bendražygiai turime Juozo Žilio mums dovanotą knygą“, – sakė knygos pristatymo renginį moderavusi MRU Teisės mokyklos profesorė dr. Toma Birmontienė.
„Kova dėl teisės turėti savo teisę“
J. Žilys knygoje rašo apie tuo laikmečiu vis dažniau visuomenėje kylančius, nors iki tol nutylėtus Lietuvos istorijos ir valstybingumo klausimus. Viešumoje imta kalbėti apie Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, 1939–1940 metų įvykius, okupaciją ir aneksiją, represijas bei tremtis. Greta istorinių klausimų vis aiškiau skambėjo ir tam laikui aktualūs: kokias teises turi Lietuvos Respublika, kiek ji gali savarankiškai spręsti savo reikalus, kokia turėtų būti kalbos, pilietybės, ekonominės autonomijos vieta.
Knygoje aprašoma, kaip šios temos skverbėsi į viešąją erdvę: jos buvo keliamos Sąjūdžio susirinkimuose, diskusijų klubuose, kūrybinių sąjungų ir mokslininkų aplinkoje. Konstitucijos ir teisės klausimai taip pat tapo platesnės politinės diskusijos dalimi. Buvo svarstoma, kokia galėtų būti Lietuvos santvarka, koks turėtų būti respublikos ir Sovietų Sąjungos santykis, kokios galėtų būti Lietuvos suvereniteto ribos. J. Žilys, cituodamas Romualdą Ozolą, šį laiką apibūdina kaip „kovą dėl teisės turėti savo teisę“.
Šioje kovoje teisė tapo viena iš sričių, kurioje buvo ieškoma būdų plėsti Lietuvos savarankiškumą. Buvo svarstoma, kaip keisti tuometinę LTSR Konstituciją, įtvirtinti respublikos įstatymų viršenybę, Lietuvos pilietybę, lietuvių kalbos statusą, stiprinti institucijų savarankiškumą. Tačiau tokio kelio galimybės turėjo ribas. J. Žilys rašo: „Tačiau gana greitai paaiškėjo, kokios ribotos yra tokios priemonės. Jos tiko tik kelio į Lietuvos atgimimą pradžiai.“
Su J. Žiliu Aukščiausiosios Tarybos Juridiniame skyriuje dirbęs prof. dr. Vytautas Sinkevičius akcentuoja, kad iš šiandienos perspektyvos tuometiniai bandymai keisti LTSR Konstituciją gali atrodyti kitaip, tačiau tuo metu jie turėjo savo reikšmę. Pasak jo, visuomenė ir Sąjūdžio lyderiai tikėjo, kad tokie žingsniai gali padaryti Lietuvą laisvesnę ir savarankiškesnę. 1989 metais parengti LTSR Konstitucijos pakeitimų projektai vėliau, juos gerokai pakoregavus, buvo panaudoti rengiant nepriklausomos Lietuvos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Kita vertus, kaip, anot V. Sinkevičiaus, vėliau rašė vienas Sąjūdžio lyderių R. Ozolas, gerai, kad naujoji LTSR Konstitucija 1989 metais nebuvo priimta, nes tai galėjo dar labiau apsunkinti nepriklausomybės atkūrimą.
V. Sinkevičiaus vertinimu, pasaulį išvydusi J. Žilio knyga yra autentiškas ir kruopščiai dokumentuotas 1988–1989 metų politinių batalijų bei to laikotarpio politinės ir teisinės minties liudijimas.
„Joks kitas žmogus tokios knygos, kuri šiandien pristatoma, neparašytų. Tai galėjo padaryti tik Juozas Žilys“, – dalinasi jo kolega.
Ką Kovo 11-oji slepia už vieno dokumento
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorijoje Kovo 11-oji yra aiški data, kurią žinome nuo mokyklos laikų. J. Žilio knygoje žvilgsnis nukrypsta į laiką iki šios datos, į politinius ir teisinius sprendimus, iš kurių pamažu susiformavo prielaidos 1990 metų kovo 11-osios aktui.
1989 metų vasario 16 dieną Sąjūdžio Seimo deklaracijoje jau aiškiai išreikštas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Po metų, 1990-ųjų vasario 24 dieną, vykę rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą sudarė galimybę išrinktiems atstovams priimti Kovo 11-osios aktą ir kitus su nepriklausomybės atkūrimu susijusius dokumentus. J. Žilys knygoje daug dėmesio skiria šio proceso teisiniam pagrindui. Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu: 1990 metų kovo 11-osios dokumentuose Lietuva buvo tapatinama su 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos valstybe, kurios tarptautinis teisinis subjektiškumas, nepaisant okupacijos ir aneksijos, nebuvo laikomas išnykusiu.
Šiame procese svarbūs buvo konkretūs dokumentai, žmonių diskusijos ir politiniai sprendimai. Knygoje greta jų aptariami Sąjūdžio Seimo ir Aukščiausiosios Tarybos svarstymai, referendumai, pilietybės bei kiti įstatymai, politiniai nesutarimai ir ieškojimai.
Prof. dr. Egidijus Jarašiūnas įžanginiame žodyje knygą vadina susitikimu su J. Žilio palikimu ir paskutiniu jo darbu. Jo vertinimu, šiame darbe atsiskleidžia 1988–1990 metų politinės ir teisinės paieškos, skirtingos to laikotarpio politinių bei visuomeninių veikėjų pozicijos, konkretūs sprendimai ir veiksmai.
Paskutinis darbas – pirmasis „Teisinės atminties“ leidinys
J. Žilio knyga pradeda MRU leidinių seriją „Teisinė atmintis“. Jo profesinis kelias buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos konstitucinių valstybės pamatų kūrimu ir su Mykolo Romerio universitetu.
Knygos pabaigoje jo sūnus Darius Žilys rašo, kad jei tėvas būtų turėjęs galimybę kūrinį užbaigti, jis tikriausiai būtų buvęs kitoks. Rankraštis iš esmės buvo baigtas, tačiau liko vietų, kurias autorius dar būtų norėjęs patikslinti, papildyti ar plačiau paaiškinti. Leidėjai nusprendė išsaugoti kūrinį tokį, kokį jį paliko autorius, apsiribodami redakciniais ir techniniais pataisymais bei šaltinių patikra. D. Žilys rašo, kad knygoje liko datos, šaltiniai, žmonės, ginčai, kompromisai ir tuo metu besiformavę valstybės teisiniai principai.
„Konstitucinių valstybės pamatų rengimo laikotarpis jam buvo ne tik darbas – tai buvo gyvenimo turinys, pašaukimas ir atsakomybė“, – rašo D. Žilys.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo signataras prof. dr. Jonas Prapiestis J. Žilį apibūdino kaip „stebėtinai darbštų, niekam nepataikavusį žmogų“, kuris „objektyviai, nešališkai, kruopščiai dėjo plytelę po plytelę teisės rūmui“.
Prof. dr. Vytautas Sinkevičius sako, kad tiems, kurie 1988–1990 metų įvykius prisimena iš savo patirties, knyga gali tapti proga sugrįžti prie to laiko. Jaunesniems skaitytojams ji leidžia pažvelgti į Lietuvos laisvėjimo kelią iš teisės perspektyvos – į laiką, kai nepriklausomybė dar buvo siekis, o jos teisiniai pamatai buvo kuriami žingsnis po žingsnio.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotraukos: Lukas Kodis
