Nuo 2001 m., kai Lietuvoje pradėtas taikyti Įmonių restruktūrizavimo įstatymas, restruktūrizavimo procesai pradėti kiek daugiau nei 700 įmonių, o sėkmingai baigti – mažiau nei 100 (AVNT duomenys). Tuo metu bankroto procesai per daugiau nei tris dešimtmečius pradėti dešimtims tūkstančių įmonių. Teisės krypties daktarės Audronės Balsiukienės teigimu, viena priežasčių gali būti ta, kad Lietuvos sistema nepakankamai lanksčiai reaguoja į skirtingą finansinę įmonių situaciją.
Disertacijoje „Veiksmingo restruktūrizavimo proceso užtikrinimo problemos“ teisės krypties daktarė Audronė Balsiukienė (vadovas – prof. dr. Vigintas Višinskis) ieško atsakymo, kodėl priemone, kurios tikslas ne likviduoti verslą, o jį išsaugoti, naudojamasi taip retai ir taip retai pasiseka?
Kai verslas dar veikia, bet jau matyti pavojaus ženklai
Anot tyrėjos, jei įsivaizduotume įmonę, kuri dar turi klientų ir užsakymų, tačiau netikėtai praranda svarbų sandorį, sutrinka jos pinigų srautai ar smarkiai išauga sąnaudos. Verslas dar veikia, tačiau po kelių mėnesių gali nebesugebėti vykdyti įsipareigojimų. Tokiai įmonei paprastai reikia ne bankroto, o laiko – susitarti su kreditoriais, persiderėti dėl mokėjimų, rasti finansavimą.
Šią problemą, anot teisininkės, gerai iliustruoja ir konkretus pastarųjų metų atvejis. 2025 m. restruktūrizavimo procesai buvo pradėti ir vienoje gerai žinomoje Lietuvos žemės ūkio bei maisto sektoriaus įmonių grupėje – AUGA group ir jos grupės įmonėms iškelta 11 restruktūrizavimo bylų. Tai – daugiau nei penktadalis visų tais metais Lietuvos teismuose nagrinėtų restruktūrizavimo bylų. Šis konkretus mokslininkės nagrinėtas atvejis gerai iliustruoja, kad restruktūrizuojama įmonė nėra sustojusi ar „laukianti bankroto“: ji toliau vykdo veiklą, turi darbuotojų, klientų, tiekėjų ir privalo veikti rinkoje, kartu spręsdama finansinius sunkumus.
„Kuo anksčiau pradedama galvoti apie priemones ir sprendimus finansiniams sunkumams įveikti, tuo didesnė sėkmingo restruktūrizavimo proceso galimybė“, – sako dr. Audronė Balsiukienė.
Būtent ankstyvo reagavimo poreikis buvo vienas iš 2019 m. priimtos ES Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos siekių – sudaryti sąlygas gyvybingam verslui restruktūrizuotis dar ankstyvame etape. Tačiau Lietuvoje direktyvos nuostatos buvo įtrauktos į jau egzistuojantį Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (JANĮ) reguliavimą, nesukuriant atskiro savarankiško režimo mokioms, bet finansinių sunkumų patiriančioms įmonėms.
Kai gelbėjimas pats tampa kliūčių ruožu
Įgyvendinus nemokumo teisės reformą ir 2020 metais įsigaliojus JANĮ, jame atsirado daug visiškai naujo teisinio reguliavimo. Teisės normos buvo taikomos jį sistemiškai aiškinant su 2019 m. priimtos Restruktūrizavimo ir nemokumo direktyvos nuostatomis ir tikslais. Vienas iš direktyvos tikslų – sudaryti sąlygas finansinių sunkumų patiriančiam verslui restruktūrizuotis kuo anksčiau. Tačiau Lietuvoje restruktūrizavimą dar moki įmonė gali inicijuoti tik tada, kai yra reali tikimybė, kad per artimiausius tris mėnesius ji taps nemoki. Dr. Audronės Balsiukienės atlikti skaičiavimai rodo, kad toks terminas gali būti per trumpas realiam ankstyvam restruktūrizavimui.
Problema gali kilti ir dėl pačios procedūros. Atlikusi apygardų teismų duomenų žvalgomąjį tyrimą, dr. A. Balsiukienė nustatė, kad 2024 m. buvo gauti 101 pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, iš jų – apie 16 proc. teismai atsisakė priimti. Dažniausia priežastis – nesilaikyta privalomos ikiteisminės nemokumo bylų nagrinėjimo tvarkos.
JANĮ nustato, kad prieš kreipdamasis į teismą dėl restruktūrizavimo skolininkas turi informuoti kreditorius apie ketinamą kelti bylą. Šia nuostata siekta skatinti skolininko ir kreditorių dialogą bei sudaryti galimybę finansinius sunkumus spręsti dar iki teismo proceso. Tačiau, kaip rodo dr. Audronės Balsiukienės tyrimas, praktikoje šis reikalavimas gali tapti papildoma kliūtimi.
„Nemokiai įmonei reikia pagalbos čia ir dabar, o mes sukuriame daug dirbtinių kliūčių, taip dar labiau atitolindami restruktūrizavimo bylos iškėlimą, – pastebi tyrėja, – tikrai niekas nesitikėjo, kad teisės norma, kuri skatina dialogą tarp skolininko ir kreditoriaus, remia derybas, užkoduos naujus ginčus, pavyzdžiui, kiek ir kokių kreditorių reikia informuoti apie ketinamą kelti restruktūrizavimo bylą“.
Jos tyrime keliamas ir kitas klausimas: ar reikalavimas individualiai derėtis su kreditoriais visais atvejais dera su vienu iš pamatinių nemokumo teisės principų – kreditorių lygiateisiškumu? Čia, anot dr. A. Balsiukienės, atsiranda ir paradoksas: sistema, kurios paskirtis – padėti įmonei išvengti nemokumo, tam tikrais atvejais gali tapti papildomu barjeru gauti pagalbą. Klausimų kelia ir pats terminas: restruktūrizavimą galima inicijuoti, kai įmonė dar moki, bet yra reali tikimybė, kad per artimiausius tris mėnesius taps nemoki.
„Įmonei, kuriai reikia atkurti finansinius srautus, persiderėti su kreditoriais, rasti papildomą finansavimą, tai gali būti labai trumpas laikas“, – sako dr. A. Balsiukienė.
Kuo vėliau pradedamas gelbėjimas, tuo mažiau lieka pasirinkimų.
Kur susikerta kreditorių ir įmonės interesai
Restruktūrizavimo procese susiduria dvi logikos – kreditoriaus noras atgauti tai, kas jam priklauso, ir įmonės siekis išlikti.
„Restruktūrizavimo poreikis paprastai ir atsiranda todėl, kad įmonė nebegali vykdyti visų savo įsipareigojimų taip, kaip buvo sutarta. Tuomet tenka spręsti, kiek kreditoriai turi prisidėti prie įmonės išsaugojimo“, – pastebi dr. A. Balsiukienė.
Ji akcentuoja, kad įstatymas tam tikromis sąlygomis leidžia teismui patvirtinti restruktūrizavimo planą net tada, kai jam nepritaria dalis kreditorių. Tai, jos žodžiais, yra „reikšminga intervencija į sutartinius santykius“. Tačiau čia svarbu ne tik tai, kiek kreditorius gali prarasti. Kartais svarbiau yra tai, kiek jis prarastų, jei įmonė apskritai nustotų veikti. Gyvybingo verslo išsaugojimas tam tikrais atvejais gali būti naudingas ir pačiam kreditoriui, jei restruktūrizuojant įmonę galima atgauti daugiau, nei būtų atgauta bankroto atveju. Tyrėja akcentuoja, kad restruktūrizavimas nėra priemonė išsaugoti kiekvieną įmonę: „Verslas visuomet yra susijęs su rizika, todėl natūralu, kad dalis verslo modelių nepasiteisina.“
Tačiau ir per anksti prarasta įmonės vertė gali kainuoti. Įmonės vertė nėra vien balanse nurodytas turtas. Tai – ir darbuotojų kompetencijos, klientų ryšiai, reputacija, veiklos procesai, per metus sukaupta patirtis. Įmonei nustojus veikti, dalis šios vertės gali būti prarasta arba greitai išsisklaidyti.
Vokietijos pamoka
Vokietija, įgyvendindama tą pačią ES direktyvą, greta tradicinės nemokumo sistemos sukūrė atskirą įstatymą – StaRUG, skirtą įmonėms restruktūrizuotis dar iki nemokumo. Tai, anot dr. A. Balsiukienės, nereiškia, kad šį modelį reikėtų tiesiog perkelti į Lietuvą. Tačiau jis rodo, kad tą pačią ES idėją galima įgyvendinti taip, kad ankstyvam gelbėjimui būtų taikoma savarankiška, tam pritaikyta logika, o ne tos pačios taisyklės kaip jau nemokiai įmonei.
„Teisinė sistema gali sudaryti sąlygas įmonei išsigelbėti ir nustatyti ribą, kada restruktūrizavimo tęsti nebėra pagrindo, tačiau ji negali garantuoti paties verslo ar restruktūrizavimo proceso sėkmės“, – sako dr. A. Balsiukienė.
Apibendrindama tyrimą, mokslininkė teigia, kad yra pagrindas svarstyti apie mokių ir nemokių bendrovių restruktūrizavimo procesų atskyrimą. Jos vertinimu, veiksmingo restruktūrizavimo užtikrinimas pirmiausia siejasi sutinkamų priemonių pasirinkimu skirtingos finansinės būklės įmonėms. Būtent į šiuos klausimus, jos manymu, turėtų būti orientuota restruktūrizavimo teisinė sistema.
Šiame straipsnyje aptariama tik dalis dr. Audronės Balsiukienės disertacijos išvadų. Plačiau – apie kreditoriaus sąvokos apibrėžimą restruktūrizavimo procese, apie tai, kodėl šios bylos, tyrėjos vertinimu, turėtų būti nagrinėjamos ne ginčo, o ypatingąja teisena, ir kaip skolininko finansinė būklė turėtų lemti teismo bei kitų proceso dalyvių vaidmenį – išsamesniame MRU mokslo populiarinimo tekste: https://www.mruni.eu/news/imones-restrukturizavimas/
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
About the Author
