Dirbtinis intelektas (DI) jau padeda analizuoti duomenis, rengti tekstus, atlikti skaičiavimus, ieškoti informacijos ir spartinti mokslinius procesus. Vis dėlto kartu kyla ir klausimų dėl duomenų saugumo, autorystės, intelektinės nuosavybės, atsakomybės, tyrimų patikimumo ir visuomenės pasitikėjimo mokslu.
Lietuvos diskusijų festivalyje „Būtent!“ Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos (toliau – Tarnyba) organizuotoje diskusijoje „Mokslas DI eroje: ką privalome apsaugoti bet kokia kaina?“ daugiau nei 50 dalyvių kartu su mokslo ir teisės ekspertais ieškojo ribos tarp atviro, laisvo ir saugaus mokslo.
Diskusijoje dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministrė prof. dr. Regina Valutytė, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Privatinės teisės instituto prof. dr. Virginijus Bitė, Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos pirmininkas ir Vilniaus universiteto doc. dr. Julius Vengelis, akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė dr. Reda Cimmperman bei Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narys ir Vilniaus universiteto asistentas dr. Jurgis Bartkus. Diskusiją moderavo Lietuvos mokslo tarybos Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vadovė Aurelija Povilaikė.
DI nėra problema, svarbiausia, kaip jį naudojame
Vienas esminių diskusijos klausimų buvo apie tai, ar pats DI kelia grėsmę mokslui, ar didžiausia rizika atsiranda tada, kai institucijos ir žmonės neturi aiškių taisyklių, atsakomybės ribų ir pakankamų kompetencijų.
Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierė dr. Reda Cimmperman pabrėžė, kad technologijų plėtra neturėtų būti vertinama vien per grėsmių ir draudimų prizmę. Ji sakė: „DI mokslui šiandien yra ne grėsmė, o brandos egzaminas. Jis labai greitai parodo, ar turime aiškias taisykles, ar gebame veikti skaidriai ir ar suprantame, kad galutinė atsakomybė visada lieka žmogui.“
Pasak kontrolierės, būtent atsakomybės ir skaidrumo klausimai tampa ypač svarbūs tada, kai DI įrankiai įtraukiami į mokslinių tyrimų procesą. Jei nebeaišku, kas sukūrė rezultatą, kokiu būdu jis buvo gautas, kokie duomenys naudoti ir kas atsako už rezultatus, kyla rizika prarasti vieną svarbiausių mokslo pagrindų – pasitikėjimą.
Tarnyba dar 2024 m. patvirtino Dirbtinio intelekto etiško naudojimo mokslo ir studijų procese gaires, kuriose dėmesys skiriamas ne tik individualiai tyrėjų atsakomybei, bet ir institucijų vaidmeniui, DI įrankių vertinimui bei validavimui. Diskusijoje akcentuota, kad šiandien jau svarbu žengti kitą žingsnį: principus paversti realiai veikiančiomis ir aiškiai suprantamomis institucijų taisyklėmis.
Atvirumas ir mokslo saugumas turi eiti kartu
DI klausimas diskusijoje buvo nagrinėjamas platesniame mokslo saugumo kontekste. Atvirumas ir tarptautinis bendradarbiavimas yra neatsiejami nuo šiuolaikinio mokslo, tačiau augant geopolitinėms, technologinėms ir informacinėms rizikoms institucijoms tenka vis dažniau vertinti, kokiais duomenimis, žiniomis ir prieigomis galima dalytis ir kokiomis sąlygomis tai daryti saugu.
Dr. R. Cimmperman atkreipė dėmesį, kad mokslo saugumas neturėtų tapti argumentu nepagrįstai riboti tarptautinį bendradarbiavimą ar akademinę laisvę. Ji teigė: „Mokslo saugumo tikslas – ne riboti mokslą, o išsaugoti mūsų galimybę būti atviriems ir kartu nebūti naiviems. Turime vertinti ne žmogaus kilmę ar šalį, o konkretaus projekto, partnerystės, finansavimo, prieigų ir galimo rezultatų panaudojimo riziką. Tik proporcinga ir aiški sistema gali kartu apsaugoti tiek mokslą, tiek akademinę laisvę.“
Šios temos aktualumą rodo ir tarptautinės tendencijos. Diskusijoje aptarta, kad 2018–2025 m. nacionalinių mokslo saugumo iniciatyvų pasaulyje padaugėjo nuo 27 iki daugiau kaip 250, o jas taikančių valstybių skaičius išaugo nuo 12 iki 41. Vis plačiau taikant DI įrankius, greta esamų rizikų kyla naujų klausimų, ypač susijusių su jautrių duomenų perdavimu išorinėms sistemoms, informacijos panaudojimu ir atsakomybe už galimus pažeidimus.
Technologijos spartina ne tik mokslą, bet ir jo problemas
Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Virginijus Bitė atkreipė dėmesį, kad daugelis šiandien DI kontekste aptariamų problemų nėra visiškai naujos. Technologija pirmiausia leidžia jas išplėsti iki anksčiau sunkiai įsivaizduojamo masto. „DI nepakeitė mokslo problemų, jis padidino jų mastą ir greitį. Masinė žemos kokybės publikacijų gamyba (angl. paper mills) užtvindo mokslinę sistemą greičiau, nei žmonių atliekamas recenzavimas pajėgia patikrinti“, – teigė profesorius.
Pasak jo, paprastas technologijos uždraudimas problemos neišspręstų. „DI draudimas nėra išeitis. Reikia išmokti jį naudoti taip, kad jis stiprintų žmogaus darbą, o ne naikintų pasitikėjimą juo“, – sakė prof. dr. V. Bitė.
Diskusijoje aptarta ir tai, kiek dabartiniai teisiniai instrumentai gali padėti spręsti naujus klausimus. Sutartys, konfidencialumo įsipareigojimai ir intelektinės nuosavybės apsauga jau suteikia dalį reikalingų priemonių, tačiau DI kontekstas kelia naujų klausimų dėl atsakomybės ir realaus taisyklių įgyvendinimo.
Mokslininko kritinio mąstymo DI nepakeis
Kalbėdamas iš tyrėjo perspektyvos, doc. dr. Julius Vengelis pabrėžė, kad DI teikiamos galimybės neturėtų sumažinti paties mokslininko kompetencijų reikšmės.
Anot jo, „DI gali būti labai naudingas įrankis, padedantis greičiau spręsti įvairias problemas, tačiau kiekvienam mokslininkui svarbu nepamiršti ugdyti savo kompetencijas, kūrybiškumą ir kritinį mąstymą, kurių nepakeis jokie DI modeliai“.
Tai ypač aktualu dirbant su mokslinių tyrimų duomenimis. Naudojant išorinius DI įrankius svarbu suprasti ne tik tai, ką sistema gali padaryti, bet ir kur perduodama informacija, kaip ji saugoma ar gali būti panaudota ir ar pasirinktas įrankis apskritai tinkamas konkrečiam tyrimui.
Diskusijoje išryškėjo poreikis tyrėjams suteikti ne tik taisykles, bet ir plėsti jų praktines žinias, kurios padėtų patiems įvertinti rizikas ir priimti pagrįstus sprendimus.
Perteklinis reguliavimas gali tapti mokslo pažangos kliūtimi
Lietuvos mokslų akademijos Jaunosios akademijos narys ir Vilniaus universiteto asistentas dr. Jurgis Bartkus diskusijoje ragino nepamiršti ir kitos DI pusės – galimybių, kurias ši technologija suteikia mokslui.
„Diskutuodami apie DI keliamus saugumo iššūkius moksle turime nepamiršti, kad visų pirma DI yra galimybė, kuri suteikia mokslininkams pranašumą įvairiose tyrimų srityse. Todėl nepamatuotos bei netikslingos intencijos reguliuoti tam tikras DI naudojimo sritis gali pakenkti ne tik mokslininkams, bet ir pačiai mokslo pažangai“, – teigė dr. J. Bartkus.
Taigi vienu svarbiausių iššūkių tampa proporcingumas: kaip sukurti sistemą, kuri apsaugotų duomenis, žmones ir institucijas, tačiau kartu neatimtų iš tyrėjų galimybės naudotis technologijų teikiamu pranašumu.
Nacionaliniu lygmeniu reikia aiškumo ir bendros krypties
Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė prof. dr. Regina Valutytė diskusijoje mokslo saugumo ir DI klausimus aptarė iš valstybės politikos perspektyvos. Kalbėta apie nacionalinio lygmens taisyklių poreikį, institucijų atsakomybę ir tai, kaip užtikrinti, kad reguliavimas neatsiliktų nuo itin sparčiai besikeičiančių technologijų.
Diskusijoje taip pat aptartas institucijų vaidmuo kuriant savo vidaus DI naudojimo taisykles bei poreikis suderinti skirtingas iniciatyvas taip, kad tyrėjui nereikėtų blaškytis bandant susigaudyti tarp tarpusavyje nesusijusių ar skirtingai interpretuojamų reikalavimų.
Tai svarbu ir akademinės etikos požiūriu. Aiškios nacionalinės kryptys ir nuoseklus institucijų veikimas gali padėti užtikrinti, kad atsakomybė už etišką DI naudojimą neliktų tik individualaus mokslininko rūpesčiu.
Saugoti negalima riboti: kur dėti kablelį?
Diskusiją moderavusi Lietuvos mokslo tarybos Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vadovė Aurelija Povilaikė apibendrino, kad ekspertų pozicijose, nepaisant skirtingų profesinių perspektyvų, išryškėjo bendra kryptis.
„Apsaugoti reikia talentus, žinias, žmones ir mokslo aplinką, tačiau kartu svarbu vengti draudimų ir perteklinio DI naudojimo ribojimo. Mokslinių tyrimų etiškumas ir mokslinio klausimo originalumas turėtų išlikti svarbiausiais mokslo principais, o DI – tik įrankiu“, – teigė A. Povilaikė.
Institucijoms jau kuriant gaires ir nustatant DI naudojimo taisykles, anot moderatorės, lieka esminis klausimas: kur dėti kablelį sakinyje „saugoti negalima riboti“?
Diskusija parodė, kad vieno atsakymo, ką DI eroje privalome apsaugoti labiausiai, nėra. Žinios be žmonių ir jų kompetencijų nėra pakankamos, atvirumas be atsakomybės gali kurti pažeidžiamumą, o saugumas be akademinės laisvės gali pradėti riboti patį mokslą.
Taigi svarbiausia užduotis šiandien yra ne pasirinkti tarp atviro ir saugaus mokslo, o sukurti tokią mokslo aplinką, kurioje atvirumas, saugumas, akademinė laisvė, atsakomybė ir pasitikėjimas galėtų veikti kartu.
Diskusija nesibaigia festivaliu
Diskusijų festivalyje „Būtent!“ iškelti klausimai taps tolesnių Tarnybos darbų dalimi.
Spalio 2 d. Tarnyba organizuoja tarptautinę konferenciją „Open but Secure Science: Where Should We Draw the Line?“ (liet. „Atviras, bet saugus mokslas: kur brėžti ribą?“), kuri vyks Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje. Lietuvos ir užsienio ekspertai renginyje gilinsis į mokslo saugumo iššūkius, akademinės laisvės ir atvirumo ribas, ieškos sprendimų, kaip apsaugoti mokslą neprarandant jo atvirumo. Konferencijoje dalyvauti kviečiami visi, kam šie klausimai aktualūs.
Dar vienas svarbus žingsnis numatytas lapkritį, kai Tarnyba planuoja surengti seminarų sesiją Lietuvos aukštųjų mokyklų pirmakursiams. Studentai bus kviečiami daugiau sužinoti apie atsakingą DI naudojimą ir kitas svarbias akademinės etikos temas, su kuriomis būtina susipažinti jau studijų pradžioje. Seminarai vyks lietuvių ir anglų kalbomis, todėl juose galės dalyvauti tiek Lietuvos, tiek užsienio studentai.
