Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie žemės ūkio ministro Kęstučio Mažeikos vadovaujamos ministerijos pirmuosius siūlomus pokyčius, kurie gali didinti administracinius reikalavimus daliai pačių smulkiausių ūkininkų, Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija ragina nepamiršti dar vienos didelės, tačiau valstybės sprendimuose metų metus per mažai girdimos grupės – sodininkų bendruomenės.
Lietuvoje registruota daugiau kaip 220 tūkst. mėgėjų sodo žemės sklypų. Jie yra žemės ūkio paskirties žemėje, todėl sodininkus tiesiogiai veikia sprendimai dėl žemės naudojimo, teritorijų planavimo, infrastruktūros, aplinkosaugos, kaimo plėtros ir regioninės politikos.
Sodininkų bendrijos nėra vien poilsio ar gyvenamos teritorijos. Tūkstančiuose sklypų auginami vaisiai, uogos, daržovės ir kita produkcija. Dalis jos suvartojama šeimose, dalijamasi su artimaisiais, dalis realizuojama vietoje ar ūkininkų turgeliuose. Tai išskaidyta ir statistikoje ne visada matoma, tačiau reali vietos maisto gamyba.
Maistą auginame, tačiau paramos sistemoje mūsų nėra
Mėgėjų sodų sklypų savininkai negali pretenduoti į tiesiogines Europos Sąjungos žemės ūkio išmokas ar investicinę paramą. Asociacija ir nekelia klausimo, kad už kiekvieną sode užaugintą obuolį, uogakrūmį ar daržovių lysvę turėtų būti mokama subsidija.
Tačiau kyla kitas, daug praktiškesnis klausimas: jeigu sodininkų bendruomenės yra įsikūrusios žemės ūkio paskirties teritorijose, jose realiai auginamas maistas, o didelė dalis bendrijų yra regionuose, kodėl joms nėra pritaikytų valstybės ir Europos Sąjungos finansavimo priemonių bendrajai infrastruktūrai?
Sodų teritorijose dešimtmečius kaupiasi kelių, vandentvarkos, melioracijos, lietaus vandens nuvedimo, vandentiekio, nuotekų, elektros infrastruktūros ir teritorijų planavimo problemos. Daug kur jas bendruomenės sprendžia savo lėšomis, nors kalbame apie teritorijas, kurios teisiškai yra žemės ūkio paskirties žemėje ir yra regionų gyvenamosios bei ūkinės struktūros dalis.
Asociacijai susidaro įspūdis, kad žemės ūkio paramos sistema lengviau pasiekiama stambiausiems žemvaldžių subjektams, o labai smulkūs žemės naudotojai ir sodininkų bendruomenės lieka už atskirų priemonių ribų. Todėl kalbėdami apie žemės ūkio ir kaimo plėtrai skiriamas lėšas turime klausti ne tik, kam mokamos išmokos, bet ir ar dalis finansavimo galėtų pasiekti bendrąją infrastruktūrą teritorijose, kuriose žmonės realiai gyvena, prižiūri žemę ir augina maistą.
Tarp savivaldybių ir ministerijos
Sodininkų bendrijos ne vienus metus susiduria su instituciniu užribiu. Sprendžiant infrastruktūros ar žemės naudojimo problemas savivaldybėse neretai primenama, kad sodų teritorijos yra žemės ūkio paskirties žemėje ir klausimus turi spręsti žemės ūkio ministerija.. Atsigręžus į Žemės ūkio ministeriją, sodininkų atstovų prie sprendimų priėmimo stalo neprileidžiami.
„Negalime būti reikalingi tik tada, kai reikia laikytis žemės naudojimo reikalavimų, tačiau nereikalingi tada, kai kalbama apie finansavimą, infrastruktūrą ir regionų plėtrą. Jei mūsų bendruomenės yra žemės ūkio paskirties teritorijose, Žemės ūkio ministerija turi matyti ir mūsų problemas“, – sako Lietuvos sodininkų bendrijų asociacijos pirmininkas Juozas Ravinis.
Ministro kova su „sofos ūkininkais“
„Ministrui Kęstučiui Mažeikai viešojoje diskusijoje paskelbus kovą su vadinamaisiais „sofos ūkininkais“, sodininkai į šią diskusiją žvelgia ir su šiek tiek saviironijos. Pagal tokį apibūdinimą mes beveik visi galėtume būti pavadinti „sofos ūkininkais“. Tad ministrui pradėjus kovą su „sofos ūkininkais“ nežinome, ko mums laukti – gal ir mes vieną dieną tapsime nebereikalingi vien todėl, kad esame maži? Matant, kad nauji reikalavimai krypsta į pačius smulkiausius, natūraliai kyla klausimas: kas toliau laukia 220 tūkstančių sodų sklypų savininkų?“ – sako J. Ravinis.
Kodėl kreiptasi į Vyriausybės vadovą
Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija mato ir platesnę atstovavimo problemą. Svarbūs žemės ūkio ir kaimo politikos klausimai dažnai pirmiausia aptariami su didžiųjų žemės ūkio sektoriaus organizacijų atstovais. Tuo tarpu sodininkų bendruomenė, nors jos naudojami sklypai yra žemės ūkio paskirties žemėje ir ją tiesiogiai veikia dalis priimamų sprendimų, į susitikimus, darbo grupes ir sprendimų derinimą nėra įtraukiama.
Todėl 2026 m. rugpjūčio 24 d. Asociacija oficialiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką, prašydama užtikrinti platesnį ir labiau subalansuotą skirtingų žemės naudotojų atstovavimą formuojant žemės ūkio bei kaimo politiką.
Asociacija prašo:
• įtraukti jos deleguotą atstovą į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano įgyvendinimo Stebėsenos komiteto veiklą;
• sudaryti galimybę dalyvauti Žemės ūkio ministerijos darbo grupėse, kai svarstomi žemės naudojimo, kaimo plėtros, sodininkų bendrijų, smulkiųjų žemės naudotojų ir regionams aktualūs klausimai;
• informuoti Asociaciją apie planuojamus posėdžius ir konsultacijas, kuriuose sodininkų bendruomenės dalyvavimas būtų tikslingas;
• įvertinti galimybę sukurti ar pritaikyti finansavimo priemones sodininkų bendrijų bendrajai infrastruktūrai – keliams, vandentvarkai, melioracijai ir kitoms regionams aktualioms problemoms spręsti.
„Mes neprašome privilegijų ir nesakome, kad kiekvienas sodininkas turi gauti tiesioginę išmoką. Prašome elementaraus dalyko – kad daugiau kaip 220 tūkst. sodų sklypų turinti bendruomenė būtų matoma ten, kur sprendžiami žemės naudojimo, kaimo, regionų ir infrastruktūros klausimai. Šiandien dažniausiai girdimi dideli ir profesionaliai organizuoti sektoriaus dalyviai, tačiau valstybės politika negali pamiršti pačių mažiausių“, – pabrėžia J. Ravinis.
Jeigu valstybė randa būdų kontroliuoti pačius mažiausius, ji turi rasti būdą juos ir išgirsti.
About the Author
