Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūno nuo pat jo įkūrimo dienos, parlamento gynėjo Sauliaus Vincento Tulevičiaus kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo ir Vyriausybės nariai, diplomatinių atstovybių atstovai ir visi susirikę šiandien čia, atsiminti Sausio 13-ąją ir paminėti Laisvės gynėjų dieną.
Ačiū už galimybę šiandien pasisakyti. Gavęs kvietimą tai padaryti, susimąsčiau – kas man yra Sausio 13-oji?
Neabejotinai tai simbolinė diena, reprezentuojanti didvyriškas Lietuvos pastangas apginti laisvę ir nepriklausomybę. Būtų teisinga teigti, kad ji apima laikotarpį – jeigu ne nuo Kovo 11-osios, tai bent jau nuo 1991 metų sausio pradžios įvykių iki pat pučo žlugimo rugpjūčio 21 dieną. Tai diena, kai tradiciškai susirenkame pagerbti Laisvės gynėjus ir prisiminti dabar jau 35 metų senumo įvykius. Pastarųjų kelerių metų itin dinamiškų pasaulio įvykių kontekste Sausio 13-osios reikšmė gali pasirodyti nebe tokia ir didelė. Manau, toks vertinimas būtų klaidingas. Mūsų valstybei tai buvo kritinis laikotarpis, kai laisvės ir nepriklausomybės idėja galėjo būti, jei ne visiškai užgniaužta, tai bent atidėta neapibrėžtam laikui. Laisvės gynėjai neleido, kad taip įvyktų.
Sakydamas „Laisvės gynėjai“, kalbu apie visus be išimties geros valios Lietuvos žmones, kurie tuo laikotarpiu mintimis, žodžiais ir darbais gynė gana trapią Lietuvos Respubliką. Tuo metu buvau Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnas. Nuo 1990 metų Kalėdų tiesiogine prasme devynis mėnesius gyvenau šiuose rūmuose ir dalyvavau kai kuriuose įvykiuose. Sausio 12 dieną, vykdydami užduotį, su amžiną atilsį kolega Linu Jankausku buvome patekę į sovietų kariškių pasalą prie Šiaurės miestelio vartų. Rugpjūčio mėnesį dalyvavau susišaudyme su okupantų kariškiais prie įvažiavimo į Parlamento teritoriją, kurio metu, deja, žuvo savanoris Arūnas Sakalauskas, bei dalyvavau operacijose, bandant sulaikyti ar sulaikant kolaborantų vadovus Burokevičių, Jarmalavičių ir kitus.
Todėl manau, kad galiu gana objektyviai vertinti to meto valstybę saugojusių organizacijų pasipriešinimo potencialą. Jėgos struktūros buvo arba naujai besikuriančios – Apsaugos skyriui ir Krašto apsaugos sistemai buvo kiek daugiau nei pusė metų, – arba buvo pokyčių procese, kaip, pavyzdžiui, policija, kuri iš milicijos transformavosi vos daugiau nei mėnuo iki Sausio 13-osios ir turėjo identiteto problemų. Kovinis parengimas ir aprūpinimas, gal išskyrus policiją, buvo itin menkas, beveik apgailėtinas. Sausio 13-osios naktį dauguma Parlamente buvusių gynėjų geriausiu atveju turėjo metalinį strypą ar kitą „šaltojo ginklo“ analogą, o neretos tuometinės „gynybinės“ iniciatyvos šiandien kelia atlaidžią šypseną.
Tai kaip? Kaip mes atsilaikėme prieš milžinišką, gerai aprūpintą, žiaurią ir negailestingą sovietinę karo mašiną? Randu vienintelį atsakymą – tai padarė Lietuvos žmonės, kurie, kilus grėsmei, susirinko ir daugelį dienų budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos ir kitų valstybei reikšmingų įstaigų. Taip pat ir daugybė žmonių, įvairiais būdais prisidėjusių prie visuotinio pasipriešinimo, kuris ir buvo esminė priežastis, nulėmusi mūsų pergalę. Jeigu ne jie, kilus grėsmei masiškai atėję ginti valstybės, tuo metu galėjome patirti pralaimėjimą.
Pora pavyzdžių. 1991 m. sausio 8 d. rytą agresyvi, priešiškų jėgų organizuota ir instruktuota minia užplūdo Aukščiausiosios Tarybos kiemą ties centriniu įėjimu. Grėsmė buvo milžiniška. Jeigu ne per trumpą laiką prie Parlamento susirinkę žmonės, Aukščiausiosios Tarybos rūmai galėjo būti prarasti.
Dar akivaizdžiau tai tapo Sausio 13-osios naktį, kai po kruvinų žudynių prie Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos pastato didelės priešo pajėgos pasuko link Aukščiausiosios Tarybos, bet pulti nesiryžo. Kaip paaiškėjo vėliau, pagrindinė nepuolimo priežastis buvo aplink Parlamentą susirinkusi maždaug 20 tūkstančių žmonių minia. Dvidešimt tūkstančių žmonių, net ir žinodami apie įvykius kitose Vilniaus vietose, aiškiai suprasdami grėsmę, nesitraukė ir savo kūnais dengė tą naktį šiuose rūmuose buvusius. Esu jiems už tai be galo dėkingas.
Taigi dešimtys tūkstančių žmonių buvo aktyvūs Sausio 13-osios įvykių dalyviai, bendromis pastangomis apgynę Lietuvą ir jos laisvę. Jų valia, pasiryžimas, drąsa ir pasiaukojimas yra viso to, ką šiandien turime, pagrindas. Tačiau… Sausio 13-osios atminimo medaliais pagerbta mažiau nei 5 tūkstančiai to laikotarpio įvykių dalyvių. Laisvės gynėjo teisinis statusas pradėtas suteikti visai neseniai ir iš esmės orientuotas tik į to meto pareigūnus ir karius. Ir tai nėra teisinga.
Jokiu būdu nenoriu menkinti tuometinių pareigūnų ir karių indėlio – jis svarbus ir reikšmingas. Tačiau būkime objektyvūs: be masinio, tiesioginio Lietuvos gyventojų dalyvavimo pergalės tikimybė būtų buvusi daug mažesnė, o gal net neįmanoma. Todėl kiekvienas, prisidėjęs prie laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimo, yra vertas pagarbos, padėkos ir tinkamo pripažinimo. Tikėkimės, kad tai bus padaryta – gal net iki 40-ųjų Sausio 13-osios metinių.
Šiandien esame klestinti, laisva ir nepriklausoma valstybė, stipriausių pasaulyje politinių ir karinių aljansų narė. Prieš 35 metus tai atrodė beveik neįgyvendinama svajonė. Tačiau pavyko.
Ketvirtus metus Rusijos vykdomas pilno masto karas Ukrainoje dar kartą parodė, kiek tai svarbu mūsų saugumui. Priešas, perėmęs Sovietų Sąjungos „teises“, per tą laikotarpį tapo dar klastingesnis, negailestingesnis ir žiauresnis. Šiandien Ukrainos tautai tenka aukoti šimteriopai ir tūkstanteriopai didesnę kainą, kad liktų laisva ir nepriklausoma.
Tai istorinė pamoka visiems, ypač tiems, kurie naiviai tikėjo pokyčiais mūsų priešininko stovykloje. Šovinistinės imperinės užmačios niekur nedingo, ir nepanašu, kad tai įvyktų ateityje. Mūsų narystė kariniuose ir politiniuose aljansuose yra rimtas saugiklis, kad mums ir mūsų vaikams neteks dar kartą išgyventi to, kas vyko prieš 35 metus – galbūt dar drastiškesne forma.
Tai didele dalimi priklauso ir nuo mūsų pačių. Džiugina teigiami pokyčiai požiūryje į krašto gynybą ir valstybės saugumą. Pagaliau atsisakome išlaikytinio statuso ir pradedame rimtai investuoti į šalies gynybą. Šiais metais Lietuva krašto apsaugai skirs beveik 5 mlrd. eurų, arba arti 6 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai yra labai gerai. Tai nuostabu. Tai beveik devynis kartus daugiau nei prieš dešimt metų, reikšmingai daugiau nei minimalus 2 proc. NATO įsipareigojimas, jau nekalbant apie nerūpestingus visiško atsipalaidavimo ir iliuzijų metus, kai krašto gynybai nesurinkdavome net 1 proc.
Taigi, pinigų kraštui ginti turime. Tačiau ne mažiau svarbu, o gal net svarbiau, yra tai, kaip ir kam tie pinigai bus išleisti. Manau, kiekvienas, aukojęs mūsų laisvei ir nepriklausomybei savo laiką, sveikatą ir, deja, net gyvybę, tikėjosi, kad kiekvienas valstybės centas bus skirtas tikram, o ne deklaratyviam saugumui. Deja, patirtis rodo, kad gynybai skirtos lėšos ne visada buvo panaudojamos tinkamai. Ir tai ne apie „auksinius šaukštus“ ar kartkartėmis paaiškėjančius neūkiškumo ar net korupcijos atvejus. Tai apie didelius, brangius pirkimus, kurie gražiai skamba ar gerai atrodo popieriuje, bet kurių reali įtaka šiandieninei saugumo situacijai kelia abejonių.
Karas Ukrainoje, kad ir koks skausmingas būtų, suteikia mums galimybę išmokti daug pamokų, taip pat ir investuoti gynybos lėšas ten, kur jų labiausiai reikia ir kur jos atneš didžiausią naudą. Tikėkimės, kad šiandien čia gausiai susirinkę sprendimų priėmėjai ir tie, kurie padeda jiems sprendimus priimti bei įgyvendinti, tai įvertins ir į tai atsižvelgs. Lietuvos žmonės to nusipelnė.
Laisvė prasideda žmogaus širdyje, o įtvirtinama stipria ir išmintinga valstybe. Nepamirškime to.
Tepadeda mums Dievas.
Ačiū.
About the Author
