Vakar pasauliui minėjus 87-ąsias Molotovo-Ribbentropo pakto metines, Rusijoje ši data nuosekliai stumiama į šalį, dėmesį perkeliant į 1941 m. birželio 22-ąją – nacistinės Vokietijos įsiveržimą į Sovietų Sąjungą. Taip Kremliaus propagandistai kuria alternatyvią tikrovę, kurioje kažkur dingsta beveik dveji metai – nuo 1939-ųjų rugsėjo iki 1941-ųjų birželio. Anot „Debunk.org“, pašalinus juos iš istorijos, SSRS nejučia tampa „nekalta auka, kurią klastingai užpuolė hitlerinė Vokietija“.
Dezinformacijos analizės centras „Debunk.org“ atliko tyrimą, kurio duomenimis, šiais metais Kremliui palankioje medijoje buvo paskelbti 192 turinio vienetai apie Molotovo-Ribbentropo paktą, iš kurių net 169-iuose paktas buvo vaizduojamas teigiamai. Palyginti su 2025-aisias, bendras turinio kiekis sumažėjo daugiau nei du kartus (t. y. pernai – 481 turinio vienetas, iš kurių 403 – teigiami). Anot „Debunk.org“ vyr. analitiko Algirdo Kazlausko, tai gali būti sietina su keletu priežasčių.
„Viena vertus, pernai minėtos 80-osios Pergalės dienos metinės sukėlė didelį ažiotažą Antrojo pasaulinio karo tema. Kita vertus, šiemet minimos 85-osios SSRS ir Vokietijos karo pradžios metinės – data, kurią Rusijos propaganda skelbia neva tikrąja karo pradžia, taip slėpdama Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų reikšmę“, – teigia analitikas.
Dažniausiai šiais metais kartotas naratyvas Molotovo-Ribbentropo paktą pristato kaip priverstinį, gynybinį žingsnį. Esą SSRS jį pasirašė tik todėl, kad Vakarų valstybės ir Lenkija atsisakė derėtis dėl bendro fronto prieš Hitlerį.
„Tai klasikinis Kremliaus bandymas SSRS iš agresorės paversti karo auka. Pats paktas nėra neigiamas – neigiama Sovietų Sąjungos atsakomybė už jo pasirašymą. Neva Stalinas buvo priverstas sudaryti šį susitarimą, esą siekdamas apsiginti, o ne sąmoningai pasirinkęs jį pasirašyti. Tačiau tikrąją atsakomybę atskleidžia slaptieji protokolai, todėl jie Kremliaus propagandai lieka didžiausia rakštis“, – aiškina A. Kazlauskas.
Kitas populiarus naratyvas – 1939 m. Molotovo-Ribbentropo paktą pasitelkti kaip šiandienos Rusijos veiksmų pateisinimą, tiek dabartinėms Rusijos ir JAV deryboms, įskaitant Trumpo ir Putino susitikimą Alaskoje, tiek karui Ukrainoje. Esą, kaip 1939 m. susitarimas leido SSRS „nusipirkti laiko“, taip ir šiandien Rusija neva priversta strategiškai derėtis su Vakarais, siekti buferinių zonų ir susitarimų su „agresoriumi“.
„Praeitis paverčiama dabarties alibi. Paktas jau nebevertinamas kaip istorinis faktas – jis tapo pavyzdžiu, esą įrodančiu pasirinktos strategijos sėkmę. Būtent šiuo pavyzdžiu dabar aiškinami ir šiandienos Rusijos veiksmai“, – teigia analitikas.
Analizėje pastebima, kad svarbiais dezinformacijos taikiniais Molotovo-Ribbentropo pakto kontekste išlieka Lenkija ir Baltijos šalys. Lenkija iš Antrojo pasaulinio karo aukos paverčiama agresore, esą pati susitarusi su Hitleriu dalyvavo Čekoslovakijos padalijime, todėl neturinti moralinės teisės kaltinti SSRS.
Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacija neigiama dvejaip: viena vertus, esą Stalinas iš geros valios atidavė Vilniaus ir Klaipėdos kraštus; kita vertus, primenamas neva pačių kolaboravimas su naciais.
„Ir Lenkijos, ir Baltijos šalių atveju Kremliaus propaganda veikia pagal mafijos logiką – sutepama auka, kad agresoriaus nusikaltimas imtų atrodyti tik kaip dviejų nusikaltėlių ginčas“, – sako A. Kazlauskas
Apie „Debunk.org“
Lietuvoje įsikūręs dezinformacijos analizės centras „Debunk.org“ yra nepriklausoma technologijų organizacija ir NVO, tirianti dezinformaciją, užsienio vykdomą manipuliavimą informacija (FIMI) bei vykdanti edukacines medijų raštingumo programas 22 šalyse. Kartu su pilietinės visuomenės organizacijomis ir viešosiomis įstaigomis, rinkimų metu „Debunk.org“ vykdo stebėseną bei analizę visoje Europoje, taip pat Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje.
2025 m. „Debunk.org“ pradėjo rengti internetinius mokymus FIMI analitikams ir specialistams, kuriuose naudojamos pažangios priemonės bei metodikos darbui šioje srityje – „Debunk.org Academy“ (https://academy.debunk.org/).
„Debunk.org“ analizės ne kartą cituotos tarptautinėse žiniasklaidos priemonėse, įskaitant „The Economist“, „Deutsche Welle“, „The Times“, „Der Spiegel“, „The Financial Times“ ir kt.
About the Author
