Profesionalaus sportininko kelias ne visada prasideda nuo tikslo siekti medalio. Vieniems pirmąją sporto šaką parenka tėvai, kitus į treniruotę atveda draugai ar artimieji, o kartais viską pakeičia atsitiktinumas. Olimpietė irkluotoja Viktorija Senkutė, daugkartinis Lietuvos rekordininkas bėgikas Giedrius Valinčius ir profesionali MMA kovotoja Ernesta Kareckaitė pasakoja apie jų karjeras pakreipusius įvykius ir atsitiktinumus. „Sportland“ pranešime žiniasklaidai jie taip pat atskleidžia, kaip atrodė jų pirmosios treniruotės bei kaip kartu su augančiu meistriškumu keitėsi sportinės aprangos poreikis.
Mišrių kovos menų (angl. Mixed martial arts, MMA) kovotojos E. Kareckaitės pažintis su sportu prasidėjo baseine. Jau būdama šešerių Ernesta plaukė pirmose varžybose, o iš viso plaukimą lankė net 11 metų. Kovinis sportas E. Kareckaitę sužavėjo visai atsitiktinai: pažįstamam parodžius kelis smūgius, ji susidomėjo MMA ir internete pradėjo žiūrėti dabartinio savo trenerio Igno Baryso vaizdo įrašus. Labai greitai Ernesta nusprendė išbandyti treniruotę gyvai. Iškart po pirmo mėnesio tuomet dar paauglei tapo aišku: plaukimą ji nori iškeisti į kovos menus.
„Dėl to visiškai nesigailiu. Tai buvo tikrai apgalvotas sprendimas – turėjau rinktis tarp baseino ir MMA, nes ir su mama, ir su treneriu kalbėjome, kad dviejose šakose niekaip savęs nerealizuosiu. Galiausiai pasirinkau MMA. Mamą mano sprendimas šokiravo, bet pati juo labai džiaugiuosi“, – prisimena E. Kareckaitė.
Olimpinių žaidynių prizininkę V. Senkutę į irklavimą atvedė dar netikėtesnė aplinkybė. Vaikystėje išbandžiusi futbolą, lengvąją atletiką ir įvairias mokyklines sporto rungtis, paauglystėje ji gavo paprastą darbo pasiūlymą: irklavimo varžybose palaikyti valtis ir už tai gauti 20 litų.
„Iš arti pamačiusi irklavimą, beveik neabejodama paskambinau būsimai trenerei ir netrukus atėjau išbandyti šios šakos. Irklavimas, galima sakyti, sužavėjo mane nuo pirmo įspūdžio. Taip šioje šakoje ir likau“, – sako Europos vicečempionės titulą šią vasarą iškovojusi olimpietė.
Tuo metu vidutinių nuotolių bėgikas G. Valinčius vaikystėje buvo įsitikinęs, kad jo sportas – krepšinis. Vis dėlto nuolat pasikartojančios čiurnos traumos tarsi savaime bylojo, jog krepšinis – ne jam skirtas sportas, o į bėgimą Giedrių atvedė vyresnės sesers pavyzdys.
„Mačiau, kaip bėgioja vyresnė sesė ir man tai atrodė labai kieta – bėgi greitai, toli, nesustoji. Tada ir paprašiau jos, kad supažindintų su savo bėgimo treneriu. Sportuodamas supratau: mane domina ne tiek konkreti sporto šaka, kiek žmogaus atletiškumas ir jo ribos. Tai vėliau nuvedė ir į sporto fiziologijos studijas bei trenerio darbą“, – pasakoja G. Valinčius.
Nuo to, ką turėjai, iki to, kas padeda siekti rezultato
Atletai vieningai tvirtina: tinkama sporto apranga ir kitos priemonės padeda siekti aukštų rezultatų. Karjeros pradžioje nė vienas iš sportininkų pripažįsta neturėję dabartiniams poreikiams prilygstančio inventoriaus. G. Valinčius pripažįsta: prisiminus pirmąją varžybinę aprangą apima juokas.
„Juokinga tai, kad pirmosiose varžybose bėgau su krepšinio apranga ir senais trenerio duotais startukais. Dabar prisiminus juokinga, bet tuo metu apie tai niekas per daug negalvojo. Žinoma, šiandien avalynė sporte man yra numeris 1. Nuolat seku naujas batų technologijas, labai mėgstu išbandyti naujus, skirtingus batų modelius, jų turiu daugiau nei 15 porų, visas jas sportuodamas rotuoju. Man tai padeda su traumų prevencija, nes krūvis raumenims su skirtinga avalyne pasiskirsto tikrai nevienodai“, – dalijasi G. Valinčius.
V. Senkutės karjeros pradžioje sportinius drabužius taip pat parūpindavo trenerė arba atiduodavo vyresnės sportininkės. Dabar irkluotoja daug daugiau dėmesio skiria kokybiškiems bėgimo bateliams, o treniruotėse ant vandens – apsaugai nuo saulės.
„Kadangi praleidžiame tikrai daug laiko saulėje ir vandenyje, kepurė ir kokybiški akiniai yra nepakeičiama treniruočių dalis. Taip pat riešinės, kad irklai rankose neslystų“, – vardija olimpietė.
E. Kareckaitės pradžia kovos sporte aprangos atžvilgiu taip pat buvo labai panaši: radusi vieną patinkantį sportinį drabužį sportininkė jį treniruotėse dėvėdavo kone kiekvieną dieną. Visgi šiandien E. Kareckaitė kur kas daugiau dėmesio skiria aprangai kasdienėse treniruotėse: apranga jai svarbi ir fiziniam, ir psichologiniam nusiteikimui.
„Svarbiausia man yra pirštinės, kojų apsaugos, kapa bei sportinės liemenėlės – kad būtų patogios, prigludusios ir nereikėtų apie tai galvoti. Svarbūs ir marškinėliai, ir tamprės bei šortai. Esu labai išranki tamprėms: žinau, kokia medžiaga man patinka, koks ilgis, spalva – man tikrai reikia daug laiko, kol išsirenku tokias, kokios patinka. Treniruotėms tinkamos tikrai visai kitokios nei laisvalaikiui“, – pasakoja kovotoja.
Svarbiausia – žengti pirmą žingsnį
Sportininkų istorijos rodo, kad reguliaraus sporto pradžia nebūtinai turi būti ypatinga ar lydima pilno, profesionalaus pasiruošimo. Vis dėlto, pasak „Sportland“ atstovo Deivido Maconkos, net ir žengiant pirmuosius žingsnius svarbu pasirūpinti pagrindiniais dalykais, kurie leidžia judėti patogiai ir daugiau dėmesio skirti pačiai veiklai, nesiblaškant dėl diskomforto.
„Pradėti sportuoti tikrai nereikia nuo profesionalaus inventoriaus, tačiau tinkama avalynė ir patogi apranga gali gerokai palengvinti pradžią. Kai niekas nespaudžia, nevaržo judesių, o pasirinkti daiktai tinka konkrečiai veiklai, sportuoti tiesiog maloniau. Tai ypač svarbu pradžioje, kai dar tik kuriamas įprotis judėti – gera pirmoji patirtis gali paskatinti sugrįžti į antrą, trečią treniruotę ir pamažu atrasti sporto teikiamą malonumą“, – sako D. Maconka.
Savo ruožtu, V. Senkutė į sporto aprangą žvelgia kaip į galimybę pamatyti save naujame amplua.
„Kaip nauji drabužiai moksleiviams prieš rugsėjo pirmąją gali simbolizuoti naują etapą, taip ir sportinė apranga gali tapti kuriamo aktyvesnio savęs dalimi. Tačiau svarbiausia vis tiek yra ne įvaizdis, o sportas“, – teigia irkluotoja.
Jai antrina ir E. Kareckaitė. Anot jos, kartais motyvaciją gali sukurti visai paprasti dalykai – patogūs bėgimo bateliai ar mėgstamo sportininko marškinėliai.
„Pradėti sportuoti nėra jokios paslapties: kai sportinė apranga patinka ir su ja gerai jautiesi, atsiranda daugiau noro eiti į treniruotę. Trumpai tariant, jei bėgimo bateliai bus patogūs – norėsi bėgti“, – sako E. Kareckaitė.
G. Valinčius priduria, kad apranga ar nauja sporto avalynė savaime ilgalaikės motyvacijos nesukurs, tačiau gali tapti nedideliu postūmiu, pavyzdžiui, sugrįžti į treniruotes po atostogų.
„Žinoma, ilgalaikė motyvacija turi ateiti iš kitur, bet kartais pakanka ir nedidelio impulso – pasitikėjimą kuriančios patogios aprangos detalės, kad apsiautum batelius ir išeitum pro duris“, – dalijasi bėgikas.
About the Author
