Šiltuoju metų laiku dviračių takai, miško trasos, pėsčiųjų maršrutai ir upės prisipildo aktyvaus poilsio mėgėjų. Tačiau kartais pakanka prarasti pusiausvyrą, paslysti ant šlapio akmens ar nepastebėti šakos, kad išvyka baigtųsi nubrozdinimu, įpjovimu ar durtine žaizda. Tačiau žaizdos išvaizda ne visada parodo tikrąją riziką – net nedidelis nubrozdinimas gali pareikalauti medikų dėmesio, jei jis gilus, užterštas, o apsauga nuo stabligės neatnaujinta.
„Aktyviai ilsėdamiesi gamtoje žmonės atsipalaiduoja, todėl kartais tampa ne tokie atidūs arba skuba. Smulkių traumų lengvai pasitaiko ne tik žygiuojant, bėgiojant ar važiuojant dviračiu, bet ir dirbant sode ar ūkyje. Tokiais atvejais svarbu tinkamai pasirūpinti žaizda ir įvertinti, ar žmogus turi pakankamą apsaugą nuo stabligės“, – sako Vilniaus diagnostikos ir chirurgijos klinikos „Meliva“ Šeimos medicinos centro šeimos gydytoja Jurga Dūdienė.
Pavojų kelia ne rūdys
Stabligė – reta, tačiau itin pavojinga infekcinė liga, galinti sukelti sunkius raumenų spazmus, kvėpavimo sutrikimus ir net baigtis mirtimi. Nors šiandien dėl skiepų ji nėra dažna, bakterijos, sukeliančios stabligę, vis dar yra paplitusios aplinkoje, todėl rizika užsikrėsti išlieka kiekvienam žmogui.
Stabligę sukeliančios bakterijos Clostridium tetani sporų aptinkama dirvožemyje, dulkėse ir gyvūnų išmatomis užterštoje aplinkoje. Į žmogaus organizmą jos patenka per pažeistą odą, todėl rizika priklauso ne nuo to, ar sužeidimą sukėlęs daiktas buvo surūdijęs, o nuo žaizdos pobūdžio ir jos užterštumo.
Didesnės rizikos sužeidimams priskiriamos gilios durtinės, plėštinės ir traiškytos žaizdos, gyvūnų įkandimai, atviri lūžiai, nudegimai ir nušalimai. Atidžiau reikėtų vertinti ir nubrozdinimus, į kuriuos pateko dirvožemio, smėlio ar kitų nešvarumų, taip pat žaizdas, kuriose liko svetimkūnių.
„Užsikrėsti galima įsidūrus ne tik sena vinimi, bet ir žemėtu rožės spygliu, medžio šaka ar viela. Rizika gali kilti ir nukritus nuo dviračio, kai oda nubrozdinama į žvyrą, o į žaizdą patenka dirvožemio. Pačios rūdys stabligės nesukelia – šis mitas greičiausiai atsirado todėl, kad seni metaliniai daiktai dažnai būna gulėję lauke ir gali būti užteršti bakterijų sporomis“, – paaiškina gydytoja.
Anot gydytojos, pavojingas gali būti net ir mažas, beveik nekraujuojantis įdūrimas. Tokia žaizda dažnai greitai sugyja, todėl jos viduje gali susidaryti mažai deguonies turinčios (anaerobinės) sąlygos, kurios yra palankios stabligės bakterijoms daugintis ir gaminti pavojingą toksiną.
Žygiuose dažniau susižeidžiama krante
Kalnų upių žygius daugiau kaip 20 metų organizuojančios įmonės „Upių labirintas“ vadovas Povilas Pelanis pabrėžia, kad aktyvi kelionė prasideda dar iki išvykimo – reikia įvertinti ne tik savo fizinį pasirengimą ir maršruto sudėtingumą, bet ir pasirūpinti sveikata.
„Organizuodami žygius kalnų upėmis daug dėmesio skiriame saugumui: pasirūpiname sveikatos draudimu, plaukimui skirtomis saugos priemonėmis ir primename dalyviams apie tinkamą pasirengimą. Prieš vykstant taip pat rekomenduojame pasidomėti, kokie skiepai aktualūs konkrečiame regione, pasitikrinti, ar vis dar galioja anksčiau gauta apsauga nuo stabligės ir difterijos, o prireikus laiku pasiskiepyti pakartotinai“, – sako P. Pelanis.
Anot jo, nemaža dalis traumų kalnų upėse įvyksta ne plaukiant, o krante – apžiūrint ar apeinant pavojingus slenksčius, pernešant baidares ir kitą įrangą. Kalnų upių mėgėjai net juokauja, kad ilgiau gyvena tas vandenininkas, kuris daugiau vaikšto krantu, o ne plaukia. Vis dėlto būtent slidūs akmenys, šaknys ir šakos čia didina riziką paslysti, įsidurti ar nusibrozdinti.
„Tokiose situacijose svarbios ne tik tinkama apranga ir saugos priemonės. Iš anksto pasirūpinta apsauga nuo stabligės leidžia sumažinti rimtų pasekmių riziką, kurią gali sukelti net ir nedidelis sužeidimas“, – pabrėžia „Upių labirinto“ vadovas.
Ką pirmiausia daryti susižeidus?
Prieš liečiant žaizdą reikėtų nusiplauti arba dezinfekuoti rankas. Stipresnį kraujavimą svarbu sustabdyti švaria servetėle, audiniu ar spaudžiamuoju tvarsčiu, o jeigu kraujo srauto suvaldyti nepavyksta, būtina kreiptis skubios medicinos pagalbos.
„Žaizdą reikėtų gausiai plauti švariu tekančiu vandeniu arba fiziologiniu tirpalu, pašalinant smėlį, žemes ir kitus matomus nešvarumus. Odą aplink sužeidimą galima švelniai nuplauti muilu. Po to reikėtų panaudoti žaizdoms skirtą antiseptiką ir uždengti sužeidimą steriliu tvarsčiu arba pleistru, ypač jei žmogus lieka gamtoje“, – aiškina J. Dūdienė.
Šeimos gydytoja atkreipia dėmesį, kad kai kurios vis dar įprastai naudojamos priemonės žaizdos gijimui gali ne padėti, o trukdyti.
„Tiesiai į gilią žaizdą nereikėtų pilti vandenilio peroksido ar gryno spirito. Šios priemonės gali dirginti audinius, pažeisti sveikas ląsteles ir lėtinti gijimą, be to, jos nesunaikina stabligės sporų. Lengvai pasiekiamą smulkią rakštį ar nešvarumus galima atsargiai pašalinti, tačiau giliai įstrigusios šakos, metalo gabalo ar kito didelio svetimkūnio patiems traukti nereikėtų. Tokiu atveju svarbu kuo greičiau vykti į gydymo įstaigą“, – pabrėžia ji.
Kada po traumos gali prireikti skiepo?
Ar po sužeidimo reikalinga papildoma vakcinos dozė, priklauso nuo žaizdos pobūdžio ir ankstesnių skiepų. Jeigu žaizda švari ir nedidelė, papildomas skiepas paprastai svarstomas tuomet, kai nuo paskutinės dozės praėjo dešimt ar daugiau metų. Esant giliai, nešvariai ar kitaip didesnės rizikos žaizdai, jis gali būti rekomenduojamas jau praėjus penkeriems metams .
Kaip pastebi šeimos gydytoja, jeigu žmogus nežino savo skiepijimo istorijos, nebuvo skiepytas arba nėra gavęs viso pirminio skiepų kurso, į gydymo įstaigą reikėtų kreiptis kuo greičiau. Ten medikai nuspręs, ar reikalinga vakcina, o didesnės rizikos atvejais – ir imunoglobulinų prieš stabligės toksiną.
„Vaikystėje gauti skiepai nuo stabligės neapsaugo visą gyvenimą. Paskutinę pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių numatytą dozę paaugliai gauna būdami 15–16 metų, o vėliau suaugusiesiems apsaugą rekomenduojama atnaujinti kas 10 metų. Todėl verta iš anksto pasitikrinti savo skiepijimo istoriją e. sveikatos sistemoje arba kreiptis į gydymo įstaigą“, – primena J. Dūdienė.
About the Author
