2026 m. rugpjūčio 7 d.pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Sveikatos sistema prasideda ne ligoninėje
Kai kalbame apie sveikatos sistemos kokybę, dažniausiai įsivaizduojame modernias ligonines, naujausią medicinos įrangą, sudėtingas operacijas ar inovatyvius vaistus. Visa tai neabejotinai svarbu. Tačiau stipri sveikatos sistema prasideda gerokai anksčiau – ne ligoninėje ar gydytojo specialisto kabinete, o šeimos gydytojo komandoje.
Būtent čia prasideda daugumos žmonių kelias sveikatos sistemoje. Čia pirmą kartą įvertinama paciento būklė, pastebimi ankstyvieji ligos požymiai, stebimi rizikos veiksniai ir lėtinės ligos, derinami vartojami vaistai, sprendžiama, kada problemą galima saugiai išspręsti pirminėje grandyje, o kada būtina gydytojo specialisto konsultacija ar gydymas ligoninėje.
Nuo šių sprendimų priklauso ne tik konkretaus paciento gydymo sėkmė. Jie lemia ir tai, kiek žmonių pateks į gydytojų specialistų konsultacijas ir stacionarinę pagalbą, kokios bus eilės pas gydytojus specialistus, kiek pacientų reikės hospitalizuoti ir kaip racionaliai bus naudojami riboti sveikatos sistemos ištekliai.
Siuntimas pas gydytoją specialistą paprastai neapriboja paciento konkrečia gydymo įstaiga, todėl dalis pacientų renkasi universitetines ligonines, tikėdamiesi aukščiausios kompetencijos; tai taip pat prisideda prie pacientų srautų koncentracijos.
Neatsitiktinai Pasaulio sveikatos organizacija, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija bei Pasaulinė šeimos gydytojų organizacija daugelį metų pabrėžia, kad stipri pirminė sveikatos priežiūra yra viena svarbiausių prieinamos, veiksmingos ir tvarios sveikatos sistemos sąlygų. Tačiau Lietuvoje visuomenės ir politikų dėmesys vis dar dažniau krypsta į ligonines, eiles, specialistų trūkumą ar brangias technologijas. Šeimos gydytojo vaidmuo neretai laikomas savaime suprantamu, nors būtent nuo jo ir jo komandos darbo didele dalimi priklauso, kiek pacientų apskritai reikės siųsti pas specialistus ar gydyti ligoninėje.
Ankstesnėse šio ciklo dalyse aptarėme regioninių ir universitetinių ligoninių vaidmenį. Tačiau nei vienos, nei kitos negalės tinkamai atlikti savo misijos, jeigu pirminė sveikatos priežiūra nebus nuosekliai stiprinama. Kai problemos, kurias būtų galima išspręsti šeimos gydytojo komandoje, perduodamos gydytojams specialistams ar ligoninėms, specialistų konsultacijų skaičiaus ar ligoninių pajėgumų didinimas dažniausiai tik laikinai sumažina įtampą. Netrukus pacientų srautai vėl užpildo atsiradusią erdvę.
Todėl svarbiausias klausimas nėra vien tai, ar Lietuvai reikia daugiau ligoninių, specialistų ar konsultacijų laikų. Pirmiausia reikia atsakyti, ar šeimos gydytojui ir jo komandai sudarytos sąlygos kuo daugiau paciento problemų išspręsti anksti, saugiai ir arčiau žmogaus gyvenamosios vietos.
Pirminė grandis Lietuvoje – plati, tačiau ar pakankamai veiksminga?
Lietuvoje pirminė ambulatorinė asmens sveikatos priežiūra apima šeimos medicinos, pirminės odontologinės ir pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Svarbi jos dalis yra ir slaugos paslaugos namuose, kurios padeda šeimos gydytojo komandai užtikrinti priežiūrą pacientams, negalintiems ar sunkiai galintiems atvykti į gydymo įstaigą, stebėti jų būklę, laiku pastebėti pablogėjimą ir išvengti dalies nereikalingų kreipimųsi į ligoninę.
2026 m. pradžioje sutartis su Valstybine ligonių kasa dėl pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų turėjo 510 įstaigų ir jų padalinių. Prie jų buvo prisirašę apie 2,88 mln. privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų žmonių. 2025 metais prie viešųjų įstaigų buvo prisirašę 59,5 proc., o prie privačių – 40,5 proc. apdraustųjų.
Pirminės grandies finansavimas taip pat nėra simbolinis. 2026 m. jos paslaugoms numatyta apie 553 mln. eurų – maždaug 18,5 proc. visų PSDF lėšų, skirtų sveikatos priežiūros paslaugoms. Ši suma apima ne tik šeimos medicinos, bet ir pirminės odontologinės bei pirminės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, todėl jos negalima tiesiogiai tapatinti vien su šeimos gydytojų komandos finansavimu. Tarptautiniame kontekste Lietuva pirminei sveikatos priežiūrai skiria santykinai didelę einamųjų sveikatos išlaidų dalį: 2023 m. ji siekė apie 20 proc., kai OECD vidurkis buvo apie 14 proc. Tokius tarptautinius palyginimus taip pat reikia vertinti atsargiai, nes skirtingose šalyse į pirminės sveikatos priežiūros išlaidas įtraukiamas nevienodas paslaugų spektras.
Tai svarbi aplinkybė. Ji rodo, kad problema nėra vien pirminės grandies nebuvimas, pernelyg mažas įstaigų tinklas ar visiškas nefinansavimas. Turime beveik visuotinį gyventojų prisirašymą, platų paslaugų teikėjų tinklą ir reikšmingą finansavimą. Todėl būtina klausti ne tik, kiek lėšų ar darbuotojų turime, bet ir kaip veiksmingai organizuojamas jų darbas bei kokių sveikatos rezultatų pasiekiama.
Ką iš tikrųjų turėtų daryti šeimos gydytojas?
Dažnai galima išgirsti teiginį, kad apie 80–90 proc. sveikatos problemų turėtų būti išsprendžiama pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. Šis skaičius nėra universali ar Lietuvai tiksliai pritaikyta taisyklė. Tačiau jis gerai atspindi pagrindinę šeimos medicinos logiką: daugumai žmonių pirmiausia turėtų pakakti profesionalios šeimos gydytojo ir jo komandos pagalbos, o gydytojo specialisto ar ligoninės reikėtų sudėtingesniais atvejais.
Šeimos gydytojo darbas yra gerokai platesnis nei ūmios ligos diagnozavimas, recepto ar siuntimo išrašymas. Jis yra pirmasis žmogaus kontaktas su sveikatos sistema, ilgalaikis jo sveikatos partneris ir visos priežiūros koordinatorius.
Šeimos gydytojas su savo komanda geriausiai pažįsta savo pacientą – jo sveikatos istoriją, persirgtas ligas, vartojamus vaistus, paveldimą riziką, gyvenimo būdą ir socialines aplinkybes. Toks ilgalaikis ryšys padeda anksčiau pastebėti sveikatos pokyčius, vertinti ne pavienį simptomą, o visą žmogaus būklę, išvengti besidubliuojančių tyrimų, nesuderintų vaistų ir nereikalingų konsultacijų.
Ilgalaikis gydytojo ir paciento ryšys ypač svarbus daugėjant žmonių, sergančių keliomis lėtinėmis ligomis vienu metu. Tokiam pacientui nepakanka kelių atskirų specialistų išvadų. Reikia gydytojo, kuris matytų visumą, suderintų gydymą, įvertintų vaistų sąveikas, padėtų išvengti prieštaringų rekomendacijų ir užtikrintų priežiūros tęstinumą.
Šiuolaikinė šeimos medicina apima ūmių sveikatos sutrikimų diagnostiką ir gydymą, lėtinių ligų stebėjimą, rizikos veiksnių vertinimą, vakcinaciją, prevencinių ir ankstyvosios diagnostikos programų vykdymą, vaistų derinimą, paciento mokymą, slaugos ir reabilitacijos poreikio vertinimą bei viso paciento kelio tarp skirtingų sistemos grandžių koordinavimą.
Todėl šeimos gydytojo darbo kokybės nereikėtų vertinti vien pagal tai, kiek pacientų jis priėmė per dieną ar kiek siuntimų išrašė. Kur kas svarbiau, ar jo prižiūrimi pacientai geriau kontroliuoja arterinį kraujospūdį ir cukrinį diabetą, laiku pasiskiepija, dalyvauja prevencinėse programose, rečiau patenka į ligoninę dėl išvengiamų komplikacijų ir ilgiau išlieka savarankiški bei sveiki.
Lietuvos pirminės sveikatos priežiūros finansavimo sistemoje jau yra rezultatų vertinimo elementų. Apie 53,9 mln. eurų, arba maždaug dešimtadalis pirminės grandies finansavimo, skiriama už gerus darbo rezultatus. Vertinami vaikų profilaktiniai patikrinimai, vyresnių žmonių skiepijimas nuo gripo, dalyvavimas dalyje vėžio prevencinių programų, racionalus antibiotikų vartojimas, cukrinio diabeto kontrolė ir hospitalizacijos dėl ligų, kurių paūmėjimų dalies būtų galima išvengti tinkamai prižiūrint pacientą pirminėje grandyje.
Tai teisinga kryptis. Tačiau vertinimo sistema turi būti nuolat tobulinama, kad skatintų ne formaliai suteikti kuo daugiau paslaugų, o pasiekti geresnių paciento sveikatos rezultatų. Kartu būtina atsižvelgti į pacientų amžių, ligotumą ir socialines aplinkybes, kad gydytojai, prižiūrintys sudėtingiausius ir pažeidžiamiausius žmones, nebūtų vertinami nepalankiau vien dėl sunkesnės jų pacientų būklės.
1 pav. Šeimos gydytojo komandos pagrindinės funkcijos. Tikslas – kuo daugiau sveikatos problemų saugiai išspręsti pirminėje grandyje. Infografika parengta autoriaus, pasitelkiant dirbtinio intelekto priemones.
Stiprus šeimos gydytojas – tai ne vienas žmogus, o stipri komanda
Dar visai neseniai šeimos medicina dažniausiai buvo siejama su vienu gydytoju, kuris turėjo atsakyti beveik už viską – nuo ūmių ligų gydymo ir lėtinių ligų priežiūros iki prevencinių programų, skiepijimo, pažymų išrašymo bei gausios dokumentacijos.
Tačiau šiuolaikinė medicina tapo pernelyg sudėtinga, kad vienas žmogus galėtų vienodai gerai atlikti visas šias funkcijas. Todėl tiksliau būtų kalbėti ne apie stiprų šeimos gydytoją, o apie stiprią šeimos gydytojo komandą.
Jau kelerius metus šeimos gydytojo komanda nuosekliai plečiama. Bendrosios ir išplėstinės praktikos slaugytojai bei akušeriai joje dirba jau daug metų, o nuo 2024 m. vis plačiau įtraukiami atvejo vadybininkai, kineziterapeutai, gyvensenos medicinos specialistai, apylinkės administratoriai ir socialiniai darbuotojai. Rekomenduojama, kad vienam gydytojo etatui tektų ne mažiau kaip 1,5 slaugytojo etato, o komandos sudėtis būtų pritaikyta konkrečios apylinkės pacientų amžiui, ligotumui ir poreikiams.
Siekiama, kad tokioje komandoje kiekvienas komandos narys savarankiškai dirbtų pagal savo kompetenciją. Šeimos gydytojas priima sudėtingiausius klinikinius sprendimus ir koordinuoja visą priežiūrą. Slaugytojai gali atlikti dalį lėtinėmis ligomis sergančių pacientų stebėsenos, skiepyti, mokyti pacientus ir pratęsti kai kuriuos receptus. Atvejo vadybininkas gali koordinuoti paciento kelią, apylinkės administratorius – perimti dalį registravimo ir organizacinių funkcijų, kineziterapeutas – anksti įvertinti judėjimo ir reabilitacijos poreikį, o socialinis darbuotojas – padėti tuomet, kai sveikatos problemos glaudžiai susijusios su socialine aplinka.
Komandinis darbas neturėtų būti suprantamas vien kaip didesnis darbuotojų skaičius. Jo esmė – aiškus funkcijų ir atsakomybės pasidalijimas. Kuo tiksliau jos paskirstomos tarp komandos narių, tuo daugiau laiko gydytojas gali skirti sudėtingiausiems klinikiniams sprendimams ir bendravimui su pacientu.
Lietuvoje ši kryptis jau stiprėja. Šeimos gydytojų skaičius 2020–2025 m. išliko gana stabilus ir padidėjo nuo 2323 iki 2437. Tuo pat metu sparčiai daugėjo kitų komandos narių: 2025 m. dirbo 1362 apylinkės administratoriai, 958 atvejo vadybininkai, 200 kineziterapeutų, 141 socialinis darbuotojas ir 60 gyvensenos medicinos specialistų. Komandos narių, kurie nėra gydytojai, suteikiamų paslaugų dalis regionuose 2023–2025 m. beveik padvigubėjo ir 2025 m. siekė 19–23 proc.
Tai rodo realų pokytį. Tačiau didesnis pareigybių skaičius savaime negarantuoja, kad funkcijos iš tikrųjų perskirstytos. Jeigu komandos nariai įdarbinami, bet gydytojas ir toliau atlieka didžiąją dalį administracinių, organizacinių ar rutininių funkcijų, laukto rezultato nebus.
Kad darbo pasidalijimas keičiasi, rodo ir receptų duomenys. Slaugytojų išrašytų vaistų receptų skaičius 2025 m., palyginti su 2024 m., išaugo 92,7 proc. – nuo maždaug 814 tūkst. iki 1,61 mln. Jų išrašytų vaistų receptų dalis padidėjo nuo 7 iki 11 proc., o medicinos pagalbos priemonių receptų – nuo 14 iki 18 proc.
Komandos narių savarankiškų funkcijų įgalinimas nėra šeimos gydytojo vaidmens mažinimas. Priešingai – tai viena svarbiausių sąlygų, leidžiančių gydytojui daugiau laiko skirti klinikiniam darbui su pacientais ir tiems sprendimams, kuriems jo kompetencija reikalinga labiausiai.
Kodėl šeimos gydytojas šiandien dažnai negali atlikti savo misijos?
Viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti priekaištų, kad šeimos gydytojai per dažnai išrašo siuntimus, nespėja įsigilinti į paciento problemas arba konsultacijoms skiria per mažai laiko. Tačiau būtų neteisinga visas šias problemas sieti vien su konkretaus gydytojo darbu. Pirmiausia reikia klausti, kokias sąlygas jam sudarė pati sveikatos sistema.
Per pastaruosius dešimtmečius šeimos gydytojo darbas tapo gerokai sudėtingesnis. Lietuvos visuomenė sensta, daugėja žmonių, sergančių keliomis lėtinėmis ligomis, o dalis pacientų vienu metu vartoja daug skirtingų vaistų. Plečiasi diagnostikos galimybės, atsiranda naujų gydymo rekomendacijų, tyrimų ir vaistų. Visa tai didina konsultacijų sudėtingumą ir reikalauja daugiau laiko.
Tačiau gydytojo darbo diena nepailgėjo. Reikšmingą jos dalį vis dar užima dokumentacijos pildymas, pažymų rengimas, receptų administravimas, informacijos suvedimas į elektronines sistemas ir kitos užduotys, kurios nebūtinai reikalauja gydytojo kompetencijos. Kiekviena minutė, praleista atliekant administracinį darbą, yra minutė, kurios nebegalima skirti paciento būklei įvertinti, gydymo planui paaiškinti ar prevencijai.
Todėl administracinės naštos mažinimas neturėtų būti suprantamas tik kaip patogesnių darbo sąlygų medikams klausimas. Tai tiesiogiai susiję su paslaugų kokybe, pacientų sauga ir galimybe daugiau problemų išspręsti pirminėje grandyje.
Šiuo požiūriu svarbus apylinkės administratorių ir atvejo vadybininkų vaidmens augimas. Per trejus metus apylinkės administratorių skaičius išaugo nuo nulio iki 1362, o atvejo vadybininkų – nuo 21 iki 958. Tačiau tikrasis rezultatas priklausys ne nuo pareigybių skaičiaus, o nuo to, ar šie darbuotojai realiai perims paciento registravimo, informavimo, tyrimų ir konsultacijų koordinavimo bei kitas organizacines funkcijas.
Dar viena svarbi aplinkybė – augant medicinos galimybėms, natūraliai didėja ir visuomenės lūkesčiai. Pacientai tikisi greitų atsakymų, išsamesnių tyrimų, naujausių gydymo metodų ir skubios specialistų konsultacijos. Tokie lūkesčiai suprantami, tačiau nė viena sveikatos sistema negali visų paslaugų suteikti iš karto visiems.
Todėl šeimos gydytojui tenka sudėtinga užduotis – įvertinti, kam pagalba reikalinga nedelsiant, o kam saugu palaukti. Šis sprendimas turi būti grindžiamas medicininiais kriterijais, o ne vien paciento nerimu, pageidavimu ar spaudimu.
Jeigu gydytojas neturi pakankamai laiko išsamiai įvertinti paciento būklės, negali greitai atlikti reikalingų tyrimų ar pasikonsultuoti su gydytoju specialistu, saugiausias sprendimas neretai tampa siuntimas konsultacijai. Taip formuojasi uždaras ratas: kuo labiau apkrauta pirminė grandis, tuo daugiau siuntimų, tuo ilgesnės eilės pas specialistus ir tuo didesnė našta visai sveikatos sistemai.
Todėl diskutuodami apie eiles ar šeimos gydytojų darbą neturėtume ieškoti vien kaltųjų. Kur kas svarbiau suprasti, kad pirminės sveikatos priežiūros stiprinimas nėra vien šeimos gydytojų interesas. Tai viena svarbiausių sąlygų, kad visa Lietuvos sveikatos sistema dirbtų veiksmingiau, o pacientai reikiamą pagalbą gautų laiku.
Patekimas pas šeimos gydytoją taip pat nėra vienodas
Pirminė sveikatos priežiūra dažnai laikoma lengviausiai prieinama sveikatos sistemos grandimi. Tačiau naujausi duomenys rodo, kad ir čia situacija nevienoda.
Vertinant daugiau kaip 1,68 mln. vizitų per trijų mėnesių laikotarpį, 63,8 proc. pacientų pas šeimos gydytoją pateko per septynias dienas. Tačiau 18,4 proc. laukė nuo 8 iki 14 dienų, o dar 17,8 proc. – 15 dienų ar ilgiau. Kai kuriose savivaldybėse daugiau kaip pusė pacientų vizito laukė ilgiau nei savaitę.
Šie skaičiai rodo, kad vienodas teisinis modelis dar negarantuoja vienodo paslaugų prieinamumo. Skirtumus gali lemti gydytojų ir kitų komandos narių skaičius, pacientų amžius ir ligotumas, įstaigos darbo organizavimas, registracijos sistemos, nuotolinių konsultacijų naudojimas ir tai, kiek funkcijų iš tikrųjų atlieka kiti komandos nariai.
Svarbu ir tai, kad laukimo laikas neturėtų būti vertinamas vien mechaniškai. Ūmią ar pavojingą būklę turintis pacientas turi būti įvertintas skubiai, o stabilios lėtinės ligos kontrolinis vizitas gali būti suplanuotas vėliau. Todėl tikrasis tikslas nėra absoliučiai vienodas laukimo laikas visiems, bet mediciniškai saugus paciento būklės įvertinimas ir tinkamas prioritetų nustatymas.
Nuo 2025 m. pradžios pirminės sveikatos priežiūros įstaigos prirašytiems pacientams šeimos medicinos paslaugas turi užtikrinti ne mažiau kaip 12 valandų per dieną penkias dienas per savaitę. Didžiuosiuose miestuose teisės aktuose taip pat numatyta organizuoti skubiosios medicinos pagalbos kabinetus, kurių paskirtis – dalį pacientų po įprastų darbo valandų priimti ne ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje. Tačiau šeimos gydytojų bendruomenė atkreipia dėmesį, kad jų praktinis įgyvendinimas ir finansavimo modelis iki šiol kelia problemų: pirminės priežiūros įstaigoms ne visur realu po darbo valandų užtikrinti laboratorinius ir radiologinius tyrimus, todėl diskutuojama ir dėl galimybės tokius kabinetus organizuoti greta ligoninių skubiosios pagalbos skyrių, išlaikant aiškų pacientų rūšiavimą.
Tai logiška kryptis, tačiau jos sėkmę reikėtų vertinti ne pagal kabinetų skaičių, o pagal tai, ar pacientas iš tiesų greičiau gauna tinkamą pagalbą ir ar mažėja nereikalingų apsilankymų ligoninių skubiosios pagalbos skyriuose.
Ar tikrai Lietuvoje šeimos gydytojai per dažnai siunčia pacientus pas gydytojus specialistus?
Tai vienas dažniausiai girdimų priekaištų. Pacientai kartais skundžiasi, kad vietoje problemos sprendimo gauna siuntimą pas specialistą. Specialistai savo ruožtu teigia, kad dalį šių pacientų būtų galima sėkmingai gydyti pirminėje grandyje. O šeimos gydytojai atsako, kad ne visada turi pakankamai laiko, diagnostikos galimybių ar galimybę greitai pasikonsultuoti su kolega specialistu.
Kur yra tiesa?
Kaip dažnai būna sveikatos politikoje, ji slypi ne vienoje pusėje.
Vien siuntimų skaičius savaime nėra nei geras, nei blogas rodiklis. Per mažai siuntimų gali reikšti, kad sudėtingos ligos diagnozuojamos per vėlai. Per daug – kad pirminė grandis neturi pakankamai galimybių savarankiškai spręsti dalį problemų arba kad pati sistema skatina pacientą perduoti aukštesniam lygiui.
Todėl Lietuvoje verta užduoti kelis nepatogius, bet svarbius klausimus. Ar šeimos gydytojas turi pakankamai laiko sudėtingam klinikiniam sprendimui? Ar jis gali paskirti reikalingus tyrimus? Ar gali greitai gauti specialisto nuomonę neperduodamas jam visos paciento priežiūros? Ar finansavimo ir darbo organizavimo modelis skatina problemą išspręsti pirminėje grandyje? Ar siuntimas išrašomas todėl, kad jo iš tikrųjų reikia, ar todėl, kad tai tampa greičiausiu ir saugiausiu sprendimu gydytojui?
Nuo 2026 m. šeimos gydytojo komandos diagnostikos galimybės išplėstos. Be bazinio mokėjimo apimamų tyrimų, skatinamaisiais priedais apmokama daugiau tyrimų, tarp jų vitamino B12 ir vitamino D, skydliaukės funkcijos, mikrobiologiniai tyrimai, natriuretinio peptido tyrimas širdies nepakankamumu sergantiems pacientams bei platesnis glikozilinto hemoglobino tyrimo taikymas.
Tai gali padėti daugiau problemų išspręsti pirminėje grandyje. Tačiau vien tyrimų sąrašo išplėtimo nepakanka. Reikia užtikrinti, kad gydytojas turėtų laiko įvertinti rezultatus, aptarti juos su pacientu ir prisiimti atsakomybę už tolesnį gydymą.
Sveikatos apsaugos ministerijos 2026–2028 m. planuose numatyta peržiūrėti siuntimų pas specialistus tvarką ir geriau atskirti pacientų srautus pagal jų sveikatos būklės riziką. Tai svarbus žingsnis, tačiau jis neturėtų virsti vien nauja administracine procedūra. Tikslas turi būti aiškus – pacientas turi patekti pas specialistą tada, kai jo kompetencija iš tikrųjų būtina, o ne vien todėl, kad pirminėje grandyje trūksta laiko, tyrimų ar konsultacinės pagalbos.
Todėl svarbiausias rodiklis nėra pats siuntimų skaičius. Svarbiausia, ar kiekvienas pacientas laiku patenka ten, kur jam gali būti suteikta tinkamiausia ir saugiausia pagalba.
2 pav. Siuntimo pas gydytoją specialistą priežastys ir sąlygos, kurios padeda daugiau problemų išspręsti pirminėje grandyje. Infografika parengta autoriaus, pasitelkiant dirbtinio intelekto priemones.
Sveikatos centrai gali padėti, bet gali sukurti ir naujų paskatų
Pastaraisiais metais Lietuvoje kuriami sveikatos centrai turėtų sudaryti sąlygas glaudesniam šeimos gydytojų, specialistų, ligoninių, slaugos, reabilitacijos ir visuomenės sveikatos paslaugų bendradarbiavimui.
Kartu šeimos gydytojų bendruomenė atkreipia dėmesį, kad realus sveikatos centrų veikimas skirtingose savivaldybėse nevienodas; ypač didmiesčiuose vien formalus centro statusas savaime dar nereiškia glaudesnio kasdienio bendradarbiavimo.
Teoriškai toks modelis turėtų padėti šeimos gydytojui greičiau gauti konsultaciją, lengviau organizuoti tyrimus ir sklandžiau koordinuoti paciento kelią. Tačiau vien organizacinis įvairių įstaigų sujungimas arba bendradarbiavimo sutartis dar negarantuoja geresnio rezultato.
Gali susiformuoti ir priešinga paskata. Jeigu tame pačiame sveikatos centre gydytojo specialisto konsultacija lengvai prieinama, šeimos gydytojui kartais gali būti paprasčiau išrašyti siuntimą, negu pačiam skirti daugiau laiko sudėtingesniam atvejui. Tai nebūtinai reiškia netinkamą gydytojo darbą. Tokį elgesį gali skatinti darbo krūvis, atsakomybės pasidalijimas, finansavimo modelis ar ribotos diagnostikos galimybės.
Todėl sveikatos centrų sėkmės nereikėtų vertinti pagal suteiktų specialistų konsultacijų ar išrašytų siuntimų skaičių. Kur kas svarbiau atsakyti, ar po reformos šeimos gydytojo komanda išsprendžia daugiau paciento problemų, ar sumažėjo nereikalingų siuntimų, ar sutrumpėjo laukimas tiems pacientams, kuriems specialisto pagalba iš tikrųjų būtina, ar pagerėjo gydymo tęstinumas ir ar pacientui nebereikia pačiam koordinuoti savo kelio tarp skirtingų įstaigų.
Tik tokie rodikliai parodytų, ar sveikatos centras iš tikrųjų sustiprino pirminę grandį, o ne tik pakeitė administracinę struktūrą.
Išvengiamos hospitalizacijos – svarbus, bet atsargiai interpretuotinas sistemos rodiklis
Šeimos gydytojo ir jo komandos darbo rezultatus ne visada galima pamatyti iš karto. Dažnai geras rezultatas yra tai, kas neįvyko: pacientas nepateko į ligoninę, liga nepaūmėjo, komplikacija buvo pastebėta laiku, o gydymas pakoreguotas dar ambulatoriškai.
Todėl išvengiamos hospitalizacijos gali būti vienas svarbių sveikatos sistemos veiksmingumo signalų – jos parodo atvejus, kai tinkamai ir laiku organizuojant ambulatorinę priežiūrą dalies gydymo ligoninėje būtų buvę galima išvengti. Tačiau šis rodiklis negali būti laikomas tiesioginiu šeimos gydytojo darbo matu.
Šis rodiklis jau daug metų kelia diskusijų šeimos gydytojų bendruomenėje. Hospitalizacijų skaičių lemia ne tik ambulatorinės priežiūros kokybė, bet ir pacientų įprotis „pagulėti“ ar „pasilašinti“ ligoninėje, siekis stacionare greičiau atlikti visą ištyrimą, planinių hospitalizacijų praktika ir stacionarinių paslaugų finansavimo paskatos. Dalis tokių hospitalizacijų nuo šeimos gydytojo sprendimų tiesiogiai nepriklauso.
Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, bendras išvengiamų hospitalizacijų rodiklis Lietuvoje 2021–2024 m. padidėjo nuo 13,9 iki 20,6 atvejo tūkstančiui gyventojų. 2024 m. didžiausią tokių hospitalizacijų dalį sudarė stazinis širdies nepakankamumas, pneumonija, pielonefritas, vaikų ausų, nosies ir gerklės infekcijos, hipertenzija ir cukrinis diabetas. Ypač aukštas rodiklis buvo tarp 65 metų ir vyresnių žmonių – 54,9 hospitalizacijos tūkstančiui gyventojų.
Šių skaičių nereikėtų interpretuoti kaip vien šeimos gydytojų darbo įvertinimo. Hospitalizacijų dažnį lemia ir pacientų amžius, socialinė padėtis, gebėjimas laikytis gydymo plano, vaistų prieinamumas, slaugos namuose paslaugos, gydytojų specialistų konsultacijų prieinamumas ir visa regioninė sveikatos infrastruktūra.
Ypač reikšmingos ambulatorinės slaugos paslaugos namuose: jos leidžia tęsti priežiūrą paciento namuose, stebėti lėtinėmis ligomis sergančių ar mažiau savarankiškų žmonių būklę ir laiku reaguoti į jos pablogėjimą. Tai svarbi atrama tiek šeimos gydytojui, tiek pacientui ir jo artimiesiems.
Tačiau šie duomenys aiškiai rodo, kur yra didelis sistemos tobulinimo potencialas. Geresnė lėtinių ligų kontrolė, aktyvus rizikos grupių stebėjimas, ankstesnis būklės blogėjimo atpažinimas, stipresnė slauga namuose ir glaudesnis komandos darbas galėtų padėti sumažinti dalį hospitalizacijų, kartu pagerinti žmonių gyvenimo kokybę ir mažinti ligoninių apkrovą.
Duomenys pagal atskiras ligas rodo nevienodą pažangą. Hospitalizacijų dėl stazinio širdies nepakankamumo rodiklis 2022–2025 m. mažėjo, tačiau dėl lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, pielonefrito ir kai kurių kitų būklių išlieka dideli regioniniai skirtumai. Tai reiškia, kad vien nacionalinio vidurkio nepakanka – būtina vertinti konkrečias savivaldybes, jų pacientų struktūrą ir paslaugų organizavimą.
Kadangi išvengiamų hospitalizacijų rodikliai jau naudojami vertinant gerus pirminės sveikatos priežiūros darbo rezultatus, juos ypač svarbu interpretuoti sistemiškai – ne kaip izoliuotą šeimos gydytojo darbo įvertinimą, o kaip signalą, padedantį nustatyti, kur trūksta slaugos, kur pacientai negauna vaistų ar nesilaiko gydymo plano, kur per vėlai pastebimas būklės blogėjimas ir kur šeimos gydytojo komandai reikia papildomos specialistų pagalbos.
Prevencija – svarbiausia šeimos gydytojo darbo dalis, kurios rezultatai matomi po daugelio metų
Stipri šeimos medicina turi ne tik gydyti jau susirgusį žmogų. Didžiausia jos vertė atsiskleidžia tada, kai liga apskritai neatsiranda arba nustatoma anksti, kai gydymas yra veiksmingesnis, saugesnis ir pigesnis.
Lietuvoje vykdomos penkios valstybės finansuojamos prevencinės ir ankstyvosios diagnostikos programos: gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos ir priešinės liaukos vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų. Didelė atsakomybės dalis už žmonių informavimą, kvietimą ir pirminį ištyrimą tenka šeimos gydytojo komandai.
Programų finansavimas per pastaruosius metus reikšmingai augo. 2024 m. joms buvo skirta 66,9 mln. eurų, 2025 m. – 58,8 mln. eurų, iš kurių panaudota 53,3 mln., o 2026 m. preliminariai planuojama apie 60 mln. eurų.
Tačiau didesnis finansavimas savaime dar negarantuoja pakankamo gyventojų dalyvavimo. 2025 m. per nustatytą laikotarpį gimdos kaklelio vėžio programoje buvo pasitikrinusios apie 55 proc. tikslinės grupės moterų, krūties vėžio programoje – 49 proc., storosios žarnos vėžio programoje – 46 proc. asmenų.
Mokslininkai ir ekspertai rekomenduoja organizuotose vėžio patikros programose pasiekti ne mažesnę kaip maždaug 70 proc. tikslinės populiacijos aprėptį. Todėl dabartiniai rezultatai rodo, kad vien galimybės pasitikrinti nepakanka. Reikia aktyvaus kvietimo, priminimų, aiškios informacijos, patogaus registravimo ir koordinuoto tolesnio paciento kelio, jeigu nustatomi pakitimai.
Didžiausią poveikį duoda ne atsitiktinis dalyvavimas programoje, o nuoseklus žmogaus stebėjimas visą gyvenimą. Būtent todėl šeimos gydytojo komandos vaidmuo čia nepakeičiamas.
Kartu svarbu pripažinti, kad prevencija nėra vien sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybė. Žmogaus sprendimai, šeimos įpročiai, mokykla, darbovietė, savivaldybė, gyvenamoji aplinka ir socialinės sąlygos dažnai lemia ne mažiau negu medicinos paslaugos. Todėl stipri šeimos medicina turi veikti kartu su visuomenės sveikatos institucijomis ir kitomis viešosios politikos sritimis.
Svarbi kryptis yra centralizuotas ir koordinuotas prevencinių programų vykdymas. Bandomuosiuose projektuose diegiami skaitmeniniai gyventojų atrankos, kvietimo ir stebėsenos sprendimai, registruojamos atsisakymo dalyvauti priežastys, o radus pakitimų organizuojamas tolesnis paciento kelias. Tai leidžia pereiti nuo modelio, kai pacientas pats turi viską prisiminti ir organizuoti, prie sistemos, kuri aktyviai pasirūpina, kad žmogus neprapultų tarp skirtingų grandžių.
Vis dėlto joks automatinis kvietimas nepakeis pasitikėjimo gydytoju, gebėjimo paaiškinti tyrimo prasmę ir paskatinti žmogų pasirūpinti savo sveikata.
3 pav. Sveikatą lemiančių veiksnių piramidė. Investicijos į prevenciją ir aplinką duoda didžiausią naudą ilgalaikėje perspektyvoje. Infografika parengta autoriaus, pasitelkiant dirbtinio intelekto priemones.
Kaip turėtume vertinti gerą šeimos gydytoją?
Viešosiose diskusijose dažnai girdime, kiek pacientų gydytojas priėmė per dieną, kiek konsultacijų suteikė ar kiek siuntimų išrašė. Tačiau ar šie skaičiai iš tikrųjų parodo jo darbo kokybę?
Tikriausiai ne.
Svarbiausias klausimas turėtų būti visai kitas – kokių rezultatų pasiekia jo prižiūrimi pacientai. Ar jie laiku diagnozuojami? Ar jų arterinis kraujospūdis, cukrinis diabetas ir kitos lėtinės ligos gerai kontroliuojamos? Ar jie laiku pasiskiepija ir dalyvauja prevencinėse programose? Ar rečiau patenka į ligoninę dėl komplikacijų, kurių buvo galima išvengti? Ar ilgiau išlieka savarankiški, darbingi ir gyvena daugiau sveikų gyvenimo metų?
Būtent tokie rodikliai geriau atspindi tikrąjį šeimos medicinos tikslą – ne suteikti kuo daugiau paslaugų, o padėti žmonėms kuo ilgiau išlikti sveikiems.
Tai reiškia ir kitokį požiūrį į finansavimą. Ateityje daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ne tik tam, kiek paslaugų suteikta, bet ir kokių sveikatos rezultatų pavyko pasiekti.
Tačiau tokia sistema turi būti diegiama atsargiai. Vertinant šeimos gydytojo darbą būtina atsižvelgti į jo prižiūrimų pacientų amžių, ligotumą, socialines aplinkybes ir kitus veiksnius. Gydytojas, dirbantis su vyresniais, daugiau lėtinių ligų turinčiais ar socialiai pažeidžiamais žmonėmis, neturėtų būti vertinamas taip pat kaip tas, kurio pacientų populiacija jaunesnė ir sveikesnė.
Kitaip atsirastų pavojus, kad rezultatų vertinimo sistema skatintų vengti sudėtingiausių pacientų, nors būtent jiems stipri šeimos medicina reikalinga labiausiai.
Ar dirbtinis intelektas pakeis šeimos gydytoją?
Pastaraisiais metais dirbtinis intelektas sparčiai žengia į mediciną. Jis jau padeda analizuoti vaizdinius tyrimus, įvertinti laboratorinių tyrimų rezultatus, nustatyti rizikos grupes, priminti apie prevencines programas ir automatizuoti dalį dokumentacijos.
Tačiau šeimos medicina – tai ne vien diagnozės nustatymas. Ji remiasi ilgalaikiu gydytojo ir paciento santykiu, pasitikėjimu, gebėjimu matyti visą žmogų, įvertinti jo ligų visumą, gyvenimo aplinkybes ir kartu priimti sprendimus dėl gydymo.
Todėl dirbtinis intelektas neturėtų būti vertinamas kaip šeimos gydytojo pakaitalas. Jo didžiausia vertė – padėti gydytojui greičiau apdoroti informaciją, sumažinti administracinę naštą ir daugiau laiko skirti pacientui.
Galutinį klinikinį sprendimą, atsakomybę už gydymą ir žmogišką ryšį su pacientu dar ilgai lems ne technologijos, o gydytojo profesinė kompetencija ir patirtis. Dirbtinio intelekto sėkmę sveikatos sistemoje reikėtų vertinti ne pagal tai, kiek funkcijų jis perima iš gydytojo, o pagal tai, kiek daugiau laiko gydytojas gali skirti pacientui.
Kokią šeimos mediciną turėtų kurti Lietuva?
Per pastaruosius metus Lietuvoje pradėti svarbūs pirminės sveikatos priežiūros pokyčiai. Stiprinama šeimos gydytojo komanda, plečiamos slaugytojų kompetencijos, didinamos diagnostikos galimybės, diegiami rezultatų vertinimo rodikliai ir kuriami nauji paslaugų organizavimo modeliai.
Tai svarbūs žingsniai. Tačiau vien organizacinių pokyčių nepakaks.
Šeimos medicina bus stipri tik tada, kai šeimos gydytojas galės dirbti kaip tikras paciento sveikatos koordinatorius, o ne kaip nuolat skubantis dokumentų tvarkytojas ar siuntimų administratorius.
Tam reikia kelių tarpusavyje susijusių sąlygų: stiprios daugiadalykės komandos, pakankamo laiko pacientui, šiuolaikinių diagnostikos galimybių, greitai prieinamos specialistų konsultacinės pagalbos ir skaitmeninių sprendimų, kurie mažintų, o ne didintų administracinę naštą.
Ne mažiau svarbu išsaugoti ilgalaikį paciento ryšį su tuo pačiu gydytoju. Didėjant įstaigų tinklams, nuotolinėms konsultacijoms ir komandiniam darbui, sistema neturi prarasti vienos svarbiausių šeimos medicinos vertybių – tęstinumo.
Kuo daugiau sveikatos problemų saugiai išsprendžiama pirminėje grandyje, tuo mažesnis krūvis tenka gydytojams specialistams ir ligoninėms, tuo racionaliau naudojami sveikatos sistemos ištekliai ir tuo greičiau pacientas gauna jam reikalingą pagalbą.
Pagrindinė išvada
Šeimos gydytojas nėra tik pirmasis gydytojas, pas kurį kreipiasi pacientas. Jis ir jo komanda yra viso paciento kelio sveikatos sistemoje koordinatoriai.
Nuo jų darbo priklauso, ar liga bus pastebėta anksti, ar žmogus laiku dalyvaus prevencinėje programoje, ar lėtinė liga bus tinkamai kontroliuojama, ar pacientas laiku pateks pas gydytoją specialistą ir ar pavyks išvengti komplikacijų bei nereikalingos hospitalizacijos.
Todėl investicijos į stiprią šeimos mediciną nėra išlaidos vienai sveikatos sistemos grandžiai. Tai investicijos į visos sistemos veiksmingumą.
Galutinis sveikatos sistemos tikslas nėra kuo daugiau konsultacijų, tyrimų ar siuntimų. Tikslas – kad žmogus kuo ilgiau išliktų sveikas, savarankiškas ir aktyvus. Jeigu norime trumpesnių eilių, mažiau išvengiamų hospitalizacijų ir daugiau sveikų gyvenimo metų, stiprinti pirmiausia turime ne ligonines, o šeimos gydytojo komandą. Būtent čia prasideda visa sveikatos sistema.
Kitoje straipsnių ciklo dalyje aptarsime sveikatos centrus: ar jie iš tikrųjų sustiprino skirtingų sveikatos priežiūros grandžių bendradarbiavimą, palengvino paciento kelią ir padėjo šeimos gydytojui atlikti savo misiją, ar kai kuriais atvejais sukūrė ir naujų iššūkių.
Daugiau informacijos:
Prof. dr. Saulius ČaplinskasSeimo Sveikatos reikalų komiteto narysMob. 0 610 20 146El. p. saulius.caplinskas@lrs.lt
About the Author
