Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas
Pastaraisiais metais dėl sparčiai augančių nekilnojamojo turto (NT) kainų didmiesčiuose vis daugiau gyventojų pradeda svarstyti alternatyvas priemiesčiuose ar mažesniuose miestuose. Nors būsto rinka išlieka aktyvi, o paklausą palaiko įvairūs veiksniai, būsto įperkamumas tampa vis didesniu iššūkiu. Todėl pagrindinis klausimas šiandien nėra vien tai, ar gyventojai gali įsigyti būstą, bet ir kur jie gali sau tai leisti.
Pastaraisiais mėnesiais būsto rinką palaiko ne vienas veiksnys. Vienas jų – nuo rugpjūčio 1 d. įsigaliojantys Atsakingojo skolinimo nuostatų pakeitimai, pagal kuriuos daliai pirmąjį būstą perkančių gyventojų tam tikrais atvejais gali būti taikomas mažesnis – 10 proc. – pradinis įnašas. Vis dėlto ši galimybė nėra taikoma automatiškai – ji skirta tik daliai pirkėjų, o galutinį sprendimą kiekvienu atveju bankai priima individualiai, įvertinę kliento finansinę situaciją. Todėl reikšmingesnę įtaką rinkai ir toliau daro ne pavieniai reguliavimo pokyčiai, o bendros ekonominės tendencijos – auganti paklausa, aktyvus kreditavimas ir ribota būsto pasiūla.
Jeigu būsto kainos ir toliau augs sparčiau nei gyventojų pajamos, įperkamumas didmiesčiuose ir toliau mažės, o alternatyvos už miesto ribų atrodys vis patrauklesnės. Tai leis už panašią kainą įsigyti didesnį namą ar erdvesnį butą, gyventi arčiau gamtos ir mėgautis ramesne aplinka nei miesto centre.
Šiandien esame mobilesni ir lankstesni nei prieš dešimtmetį. Dėl hibridinio darbo modelio kasdienė kelionė į biurą nebėra tokia svarbi, o didėjantis paslaugų skaitmenizavimas leidžia daugelį kasdienių reikalų tvarkyti nuotoliniu būdu. Dėl to vis daugiau žmonių gali sau leisti gyventi toliau nuo miesto centro ar net mažesniame mieste, neprarasdami gyvenimo kokybės.
Kartu keičiasi ir darbo rinkos geografija. Dalis gyventojų, persikėlusių į priemiesčius, dirba nuotoliniu būdu, o dalis į biurą vyksta tik kelias dienas per savaitę. Ilgainiui tai gali sumažinti žmonių srautus didžiųjų miestų centruose, tačiau kartu skatinti naujų ekonominių centrų formavimąsi regionuose.
Vis dėlto gyventojų persikėlimas už miesto ribų reiškia ir naujus iššūkius infrastruktūrai, kuri daugelyje vietų dar nėra pritaikyta sparčiai augančiam gyventojų skaičiui. Pagrindiniai keliai ir įvažiavimai į miestus gali tapti perpildyti, todėl reikės didesnių investicijų į kelių plėtrą, viešąjį transportą ir kitus susisiekimo sprendimus. Be to, didėjantis gyventojų skaičius priemiesčiuose ir regionuose didins poreikį švietimo bei sveikatos priežiūros paslaugoms. Jei investicijos nespės paskui gyventojų migraciją, vietos bendruomenės gali susidurti su paslaugų trūkumu.
Kartu su gyventojais į regionus ateis ir didesnė prekybos, paslaugų bei maitinimo sektoriaus paklausa. Tačiau šie verslai galės augti tik tuo atveju, jei bus nuosekliai investuojama į infrastruktūrą ir gerinamas susisiekimas.
Ilgalaikėje perspektyvoje tokie pokyčiai gali iš esmės transformuoti Lietuvos urbanistinį ir ekonominį paveikslą. Gyventojų migracija iš didmiesčių į priemiesčius ir mažesnius miestus gali tapti ne vien laikina reakcija į augančias būsto kainas, bet ir ilgalaikiu struktūriniu pokyčiu. Jei infrastruktūra, viešosios paslaugos ir darbo organizavimo modeliai spės prisitaikyti prie besikeičiančių gyventojų poreikių, Lietuvos regionai gali tapti naujais ekonominio augimo centrais.
About the Author
