Senuosiuose lietuvių mituose pasakojama, kad pradžioje nebuvo nei žemės, nei saulės – tik vanduo. O kai Dievas sumanė sukurti žemę, pasiuntė velnią iš jūrų parnešti grumstelį. Lietuvių mokslininkė Marija Gimbutienė medžių, miškų ir javų sakralumą laikė senosios Europos palikimu, o pagarbą vandeniui – neatsiejama šio senojo gamtos kulto dalimi.
Apie vandenį – gyvybės pradžią, jo šventąsias galias, garbinimo apeigas, tradicijas ir sakralinę reikšmę lietuvių papročiuose, mitologijoje bei pasaulėjautoje – bus pasakojama rugpjūčio 7–9 dienomis Druskininkuose vyksiančioje Dainavos krašto folkloro šventėje. Daugiau kaip dešimt Lietuvos folkloro ansamblių, instrumentinių grupių ir profesionalių atlikėjų iš įvairių šalies regionų žiūrovams pristatys vandens temai skirtas programas.
Šventės ašis – sakralus ryšys tarp žmogaus ir vandens
33-iąjį kartą vyksianti Dainavos krašto folkloro šventė vandens temai skirta neatsitiktinai. Lietuvių mitologijoje, tautosakoje ir papročiuose vanduo – gyvybės pradžių pradžia, sakralus pasaulio ir žmogaus būties simbolis. Beveik kiekvienoje liaudies dainoje teka upės ir upeliai, mirga jūros ir marios. Sakmėse pasakojama, kad viskas prasidėjo vandenyse, tikėta, jog žmogus iš vandens ateina ir į jį sugrįžta. Mūsų protėviams vanduo buvo paslaptinga gyvybės ir gamtos galių erdvė.
Šventė kvies pažvelgti į tautosaką kaip į gyvą ir labai įvairiapusį kultūros paveldą, atskleis vandens ir šaltinių reikšmę apeigose, papročiuose bei mitologijoje.
„Dzūkų (Dainavos krašto) folklore vanduo užima išskirtinę vietą dėl regiono geografijos – upių (Nemuno, Ūlos, Merkio), šaltinių ir miško ežerėlių gausos, – sako šventės sumanytoja ir organizatorė, Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. – Šaltinių vanduo iš visų Dzūkijos vandenų laikytas vertingiausiu, o dzūkų dainoms ir sakmėms būdingas archajiškumas, lyriškumas ir stiprus maginis ryšys su vandeniu.“
Šokio ratu tėkmė ir vandens paslaptys
Bendrą šventės tėkmę rugpjūčio 7-ąją pradės didelio žiūrovų dėmesio sulaukiantis koncertas „Aisim in daržalį“, skirtas vienai seniausių lietuvių choreografinių formų – rateliams. Šokio ratas – gyvybės ciklo ir vandens tėkmės simbolis, neatsiejamas nuo bendruomeniškumo, kalendorinių apeigų ir moteriškosios tradicijos. Dzūkijoje tokie šokiai vadinami daržaliais, tarp jų aptinkama unikalių archajiškos ritualinės choreografijos pavyzdžių.
Aidint vandens temai folkloro kolektyvai pristatys savo krašto ratelius vandens, upių ir šaltinių motyvais. Pasirodymuose atsiskleis skirtingų etnografinių regionų choreografinis savitumas, judesio plastika ir senųjų ratelių grožis. Žiūrovai galės ne tik stebėti – norintys turės galimybę išmokti senųjų šokio žingsnelių bei figūrų, drauge įsiliedami į gyvą tradicijos ratą.
Tradicijų ir modernumo sintezė
Rugpjūčio 7 dieną K. Dineikos sveikatingumo parke vyksiančiame instrumentinio folkloro koncerte „Smagu tirliuoti“ pasirodys folkloro ansambliai „Jorija“ (Kėdainiai), „Žilvita“ (Kaišiadorys), „Mėguva“ (Palanga), ansamblio „Raskila“ instrumentinė grupė (Panevėžys) ir kapela „Sklepų aidai“ (Druskininkai). Kolektyvai ne tik pristatys tradicinę instrumentinę muziką, bet ir mokys šokių žingsnių bei ratelių, kviesdami žiūrovus prisijungti prie bendros vakaronės.
„Šventės tematika atskleidžia platų mūsų tautos apeigų, papročių ir tradicijų spektrą, o kartu leidžia renginį papildyti naujomis veiklomis ir šiuolaikiškomis jų pristatymo formomis dabarties kartoms“, – sako etnografė Lina Balčiūnienė.
Vandens giesmės: nuo Druskonio krantų iki šaltinio apeigų
Rugpjūčio 8, antrąją šventės dieną prie Druskonio ežero skirtingose pakrantės vietose pasklidę folkloro ansambliai surengs muzikinių pasikalbėjimų akciją „Nepyk, man pacinka folkloras!“. Jos metu skambės įvairių Lietuvos regionų skambiausios dainos apie vandenį.
„Vanduo – gyvybinių pokyčių simbolis ir vienas svarbiausių pasaulio sandaros elementų. Jis lydi žmogų svarbiausiais gyvenimo tarpsniais ir jungia mus su gamta bei protėvių pasaulėjauta“, – sako Kauno rajono Ramučių kultūros centro etnografė Jolanta Balnytė.
Nuo senų laikų lietuviai ypatingą galią teikė šaltinio vandeniui. Tikėta, kad po liepomis ištekančios versmės atjaunina, suteikia sveikatos ir skaistumo, o į rytus tekančio vandens galia – ypač stipri. Vanduo buvo gerbiamas kaip apsivalymo ir gyvybės simbolis, todėl prie šaltinių, upelių ir ežerų kūrėsi šventvietės, o svarbiausios apeigos prasidėdavo nuo vandens.
O ar kada girdėjote, kaip gražiai, kaip švelniai dzūkai taria žodį šalcinis? Pagarba vandeniui atgis ir K. Dineikos sveikatingumo parke vyksiančiame ritualiniame sambūryje „Šalcinio giesmė“, kuriame susipins senieji papročiai, muzika ir bendruomeninė patirtis.
Su(si)būrimo „Šalcinio giesmė“ apeigos prasidės apsivalymu šaltinio vandeniu ir žengimu pro žolynų vartus, vėliau dalyviai įsilies į kanklių lydimą bendrystės ratą, o ritualą vainikuos prie aukuro susitinkančios vandens ir ugnies stichijos. Sambūrį užbaigs „Ragautuvės“ – skirtingų Lietuvos regionų vandenų pristatymas ir visus šventės dalyvius sujungianti bendra giesmė. „Pajutę vandens gaivą, tėkmę, prasmę ir bendrystę, išeisime ramūs, šviesūs ir švarūs“, – sako J. Balnytė.
Regionų tradicijos koncerte „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai“
Tradiciniame šeštadienio popietės koncerte „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai“ žiūrovai galės pažinti aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, dzūkų ir Mažosios Lietuvos dainavimo bei šokimo tradicijas. Vienuolika folkloro kolektyvų pristatys specialiai šventei parengtą vandens temai skirtą programą, paremtą savo krašto tautosaka. Toks gyvas skirtingų etnokultūrinių regionų dialogas ne tik džiugins akį bei ausį, bet ir išryškins mūsų nematerialiojo kultūros paveldo įvairovę.
Iš toliausiai – nuo Baltijos jūros – atvykęs Palangos kultūros centro folkloro ansamblis „Mėguva“ pristatys programą „Gintariautojų vėjai“, pasakojančią apie pajūrio gintaravimo tradiciją. Dainomis, šokiais ir pasakojimais ansambliečiai atskleis, kaip pajūrio žmonės skaitė jūros ženklus, ieškojo gintaro ir kūrė savitą gyvenimą prie didžiųjų vandenų. Skambės palangiškių žemaičių, šišioniškių ir kuršininkų dainos bei šokiai.
„Mes gyvename Palangoje, o Palanga – tarsi svieto pabaiga, nes toliau už jūros jau nieko nėra, – sako ansamblio vadovė Zita Baniulaitytė. – Sūriu vandeniu kasdien kvėpuojame, jūra diktuoja mūsų gyvenimo ritmą, todėl jis neatsiejamas nuo didžiųjų vandenų.“
Folkloras kitaip: tradicijos ir šiuolaikinių žanrų sintezė
Anot etnografės L. Balčiūnienės, muzikinis folkloras šiandien vis dažniau ieško naujų išraiškos formų. „Anksčiau jis buvo matomas kaip muziejinė vertybė, o dabar nemažai atlikėjų šimtmečius skaičiuojančius kūrinius atlieka savitai ir ieško kitų išraiškos priemonių. Programos dalis „Neofolkloro vakarai“ smarkiai išpopuliarėjo ir kasmet pritraukia gausią jaunosios kartos auditoriją“, – sako ji.
Vienu ryškiausių šių metų akcentų taps šeštadienio vakarą K. Dineikos parke nuskambėsiantis muzikinis projektas „Beat Bitela“, jungiantis autentiškas lietuvių sutartines, elektroninę muziką ir vokalinę perkusiją (beatbox). UNESCO saugomas sutartines naujai interpretuos elektroninės muzikos prodiuseris GON ir ansamblio „Ratilio“ narės, išlaikydamas jų autentiškumą ir suteikdamas šiuolaikinį skambesį.
Nuo gardėsių iki molio žiedimo: tris dienas kvies amatų mugė ir dirbtuvės
Savaitgalį V. Kudirkos gatvė pavirs gyvu, kvapniu ir skambiu turgumi. Čia nusidrieks stalai, lūžtantys nuo tradicinių kulinarinio paveldo gardumynų, šalia įsikurs sertifikuoti amatininkai ir tautodailininkai, siūlantys keramiką, medžio dirbinius, tekstilę, papuošalus ir kitus rankų darbo kūrinius.
Mugėje bus galima ne tik pirkti, bet ir patiems tapti meistrais – čia rugpjūčio 7-9 dienomis veiks nemokamos amatų edukacijos „Sanobinė procia“. Jų metu lankytojai galės pinti žolynų vainikus, verti šiaudinius sodus, siūti medžiaginius žaislus, pinti iš vytelių, drožti medinius šaukštelius ar paukštelius, taip pat žiesti molinius puodelius ir lipdyti švilpynes.
Iš vandens versmės – į tautosakos gelmes
Šventės organizatoriai juokauja, kad gamta kasmet tampa savotiška renginio dalyve. „Jei viena šventės diena būna puiki, tai kitą dangus prapliumpa lietumi, jei nelyja – termometro stulpelis pakyla virš 35 laipsnių, o jei oras visai neblogas, ima siausti vėjas, – juokiasi šventės organizatorė L. Balčiūnienė. – Na ir ką, jei ir šįmet tradiciškai sugriaudės Perkūnas, o dangus visus išmaudys lietuje, bus labai simboliška – pasikaišysime sijonus ir basomis ištaškysime vasaros balas!“
Vasarai karščiu alsuojant, tetrokšti vieno – tyro vandens gurkšnio, sraunios upelio tėkmės pavargusioms pėdoms ar ežerėlio vėsos sukaitusiam kūnui. Skaidrus vanduo ne tik gaivina, grąžina sveikatą, suteikia jėgų ir naikina blogį, bet ir laisto mus maitinančią augaliją. Šiųmetė šventės vandens tematika kviečia atrasti gilų ir sraunų tautosakos įvairiapusiškumą – neaprėpiamą vertybių šaltinį.
Parengė R. Tarandė
About the Author
