Kai vaikas suserga, svarbu, kad informaciją apie jo sveikatą žinotų ir priimant sprendimus dalyvautų abu tėvai – tam pritaria devyni iš dešimties sveikatos priežiūros specialistų. Tačiau kasdienė praktika vis dar kitokia: 86,7 proc. specialistų nurodo, kad vaiką į konsultaciją dažniausiai atlydi mama. Net ir atvykus abiem tėvams, pagrindinis pokalbis dažniau vyksta būtent su ja.
Specialistai mato poreikį aktyviau įtraukti tėčius, tačiau pripažįsta, kad tam vis dar trūksta aiškių, kasdienėje praktikoje lengvai pritaikomų rekomendacijų. Jei tokios būtų parengtos, jomis naudotųsi arba greičiausiai naudotųsi daugiau kaip 82,2 proc. specialistų.
Tai atskleidė nevyriausybinės organizacijos European Life Science and Knowledge Institute (ELSKI) atliktas sveikatos priežiūros specialistų tyrimas. Juo siekta įvertinti, kaip vyksta bendravimas su abiem vaiko tėvais, kokius tėčių įsitraukimo iššūkius pastebi specialistai ir kokių praktinių priemonių jiems trūksta. Tyrimas atliktas įgyvendinant Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą „Kartu stipresni: tėčių indėlis į vaiko sveikatos ir negalios priežiūrą“, kurį ELSKI vykdo kartu su partnere „Namų mama“.
„Abiejų tėvų teisinis lygiavertiškumas nėra vien deklaracija. Mama ir tėtis, jeigu jų teisės nėra apribotos, negali būti iš anksto skirstomi į pagrindinį ir antraeilį vaiko atstovą. Kita vertus, tai nereiškia pareigos gydytojui kiekvieną kartą vienu metu konsultuoti abu tėvus ar gauti du sutikimus. Praktinis orientyras turi būti vaiko gerovė, jo teisių ir teisėtų interesų apsauga bei tinkamas atstovavimas“, – sako gyvybės mokslų teisės ekspertas ir ELSKI partneris Andrej Rudanov.
Vaiką į konsultaciją dažniausiai atlydi mama
86,7 proc. tyrime dalyvavusių specialistų nurodė, kad vaiką į konsultaciją dažniausiai atlydi mama. Tėtį kaip dažniausiai vaiką lydintį asmenį pažymėjo tik 6,7 proc. respondentų.
Tai nereiškia, kad tėčiai vaiko sveikatos priežiūroje nedalyvauja. Tačiau mama dažniau tiesiogiai bendrauja su specialistais, gauna informaciją, seka tyrimų rezultatus ir gydymo rekomendacijas, todėl ilgainiui sukaupia daugiau žinių apie vaiko sveikatą.
Net ir į konsultaciją atvykus abiem tėvams, pagrindinis arba intensyvesnis dialogas dažniau vyksta su mama – taip nurodė 58,9 proc. tyrimo dalyvių. Gydytojas natūraliai daugiau kalba su tuo iš tėvų, kuris geriau žino vaiko sveikatos istoriją ir gali tiksliau atsakyti į klausimus.
Ilgainiui taip gali susidaryti save palaikantis ratas: mama dažniau gauna informaciją, todėl per kitą vizitą vėl tampa pagrindine specialisto pašnekove, o tėtis turi mažiau galimybių sukaupti vaiko sveikatos priežiūrai reikalingų žinių.
„Tyrimo rezultatai atskleidžia labai aiškų faktą – specialistas daugiau kalba su tuo, iš ko tikisi daugiau informacijos, o mažiau kalbinamas tėtis turi mažiau galimybių įgyti sveikatos priežiūrai reikalingą kompetenciją. Tad tiesioginis klausimas tėčiui nėra vien mandagumo gestas – tai sveikatos raštingumo ir informacijos saugos priemonė“, – pažymi A. Rudanov.
Tėčių įsitraukimą veikia ir pati konsultacijos dinamika
71,1 proc. tyrime dalyvavusių specialistų pažymėjo, kad konsultacijose tėčiai dažniau klausosi ir mažiau kalba. Vis dėlto gydytojų komentarai rodo, kad tėčio vaidmuo priklauso ir nuo konsultacijos aplinkybių – ar jis atvyksta vienas, ar kartu su mama, kas pirmiausia įtraukiamas į pokalbį ir kam užduodami klausimai.
„Vieni atvykstantys tėčiai dažniau turi informacijos apie vaiko sveikatą ir domisi. Kai atvyksta kartu su mamomis, jie beveik nedalyvauja keičiantis informacija“, – pastebi daugiau kaip 20 metų ligoninėje dirbanti gydytoja.
Šis pastebėjimas rodo, kad mažesnis tėčio aktyvumas konsultacijoje ne visada reiškia nenorą įsitraukti. Kai daugiau informacijos turinti mama natūraliai perima didesnę pokalbio dalį, tėčiui lieka mažiau galimybių atsakyti į klausimus, išsakyti savo pastebėjimus ir tiesiogiai gauti naujos informacijos.
Todėl tėčių įsitraukimą formuoja ne tik jų pačių iniciatyva, bet ir tai, kaip organizuojamas pokalbis: į kurį iš tėvų pirmiausia kreipiasi gydytojas, kam aiškinamas gydymo planas ir ar abiem sudaroma galimybė aktyviai dalyvauti konsultacijoje.
Specialistai atkreipia dėmesį ir į šeimoje susiformavusius vaidmenis
Tyrime dalyvavę specialistai pažymėjo, kad tėčių įsitraukimą veikia ir atsakomybių pasidalijimas šeimoje. Kai su vaiko sveikata susijusios užduotys ilgą laiką tenka vienam iš tėvų, kitam tampa sunkiau perimti dalį atsakomybės ir veikti savarankiškai.
„Kartais mamos pačios riboja tėčių įsitraukimą“, – pažymėjo vienas tyrime dalyvavęs vaikų gastroenterologas.
Šią mintį išplėtojo burnos higienos specialistė: „Norėtųsi daugiau sąmoningumo šeimose ir mamoms drąsos kartais sumažinti kontrolę, leisti veikti tėčiams. Reikėtų auginti pasitikėjimą tėčiais, kad jie taip pat viską gali. Galbūt būtų naudingi mokymai, kaip būti komanda šeimoje.“
Specialistų įžvalgos rodo, kad aktyvesnio tėčių dalyvavimo negalima pasiekti vien raginant juos labiau įsitraukti. Pokyčiui svarbu ir tai, kaip šeimoje dalijamasi atsakomybe už vizitų planavimą, gydytojų rekomendacijų įgyvendinimą, vaistų vartojimą, reabilitaciją ir kitus su vaiko sveikata susijusius sprendimus.
Specialistų pastebėjimus papildo ir valstybės institucijų duomenys. 2025 metais užfiksuota 138,4 tūkst. moterų ir 51 tūkst. vyrų slaugos atvejų, o moterys sudarė apie 73 proc. ligos išmokų slaugai gavėjų. Nors šie rodikliai apima ne tik vaikų slaugą, jie atspindi bendresnę tendenciją – priežiūros funkcijos šeimose vis dar gerokai dažniau tenka moterims.
Ne visada žino, kaip paskatinti pokytį
Nors devyni iš dešimties tyrime dalyvavusių specialistų pripažįsta abiejų tėvų įsitraukimo naudą vaiko gydymo procese, tik 25,6 proc. respondentų sutiko, kad jiems aišku, kaip paskatinti tėčius aktyviau dalyvauti vaiko sveikatos priežiūroje. 38,9 proc. su tokiu teiginiu nesutiko.
Tyrimas atskleidė aiškų atotrūkį tarp požiūrio ir kasdienės praktikos: specialistai mato abiejų tėvų dalyvavimo naudą ir pastebi nusistovėjusius bendravimo įpročius, tačiau pasigenda konkrečių metodinių priemonių situacijai keisti.
Net 82,2 proc. respondentų nurodė, kad naudotųsi praktiniais patarimais ir gairėmis, padedančiomis veiksmingiau įtraukti tėčius į vaiko sveikatos priežiūrą. Specialistams reikalingi ne bendri raginimai, o konkretūs komunikacijos pavyzdžiai, trumpi veiksmų algoritmai ir teisiniai paaiškinimai, kuriuos būtų galima taikyti kasdienėje praktikoje.
Remiantis tyrimo rezultatais ir specialistų įžvalgomis, projekto metu bus rengiama metodinė medžiaga sveikatos priežiūros specialistams. Jos tikslas – padėti praktiškai įtraukti abu tėvus, kartu neperkeliant gydytojui atsakomybės už šeimos tarpusavio santykius.
„Gydytojas negali priversti tėčio aktyviai dalyvauti vaiko gyvenime ir neturi tapti šeimos santykių arbitru. Tačiau gydytojo kabinetas gali būti vieta, kurioje tėtis nėra laikomas atsitiktiniu lydinčiu asmeniu, o pripažįstamas lygiaverčiu vaiko sveikatos priežiūros partneriu“, – apibendrina A. Rudanov.
———-Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
About the Author
