Energetikos transformacija Lietuvoje vyksta sparčiai – plečiame atsinaujinančios energijos gamybą, skatiname vartotojus domėtis ir aktyviau įsitraukti priimant sprendimus, ieškome būdų užtikrinti prieinamą energiją. Tai yra kryptys, kuriomis tikime ir kurioms pritariame. Tačiau kartu labai svarbu, kad valstybės lygiu priimami sprendimai būtų vertinami ne tik pagal trumpalaikį rezultatą, bet ir pagal tai, kokį poveikį jie turės visai energetikos sistemai ateityje.
Energetikos politika neturėtų būti matuojama tuo, kiek sukūrėme naujų išimčių ar apsaugų atskiroms vartotojų grupėms. Jos sėkmę turėtume vertinti pagal tai, ar praėjus dešimtmečiui turėsime konkurencingą, stabilią ir visiems vartotojams ekonomiškai naudingą elektros rinką.
Pastaruoju metu priimti teisės aktų pakeitimai dėl elektros tiekėjų kainodaros reguliavimo, pažeidžiamų vartotojų apsaugos bei gaminančių vartotojų modelio rodo vis didėjantį valstybės vaidmenį rinkoje. Suprantama – energetika yra jautri sritis, nes liečia kiekvieną gyventoją ir verslą, todėl valstybei natūralu siekti apsaugoti vartotojų interesus ir užtikrinti prieinamą energiją. Tačiau vertinant platesniame kontekste svarbu nepamiršti, kad visi energetikos sistemos sprendimai yra tarpusavyje susiję, o vienai grandžiai suteikta papildoma nauda ilgainiui turi būti kažkieno kompensuojama.
Dar svarbiau tai, kad kiekvienas papildomas reguliacinis sprendimas turi būti vertinamas kompleksiškai – ar jis iš tiesų sukuria ilgalaikę naudą vartotojams, ar tik perkelia kaštus ir iššūkius iš vienos sistemos dalies į kitą.
Pavyzdžiui, elektros tiekėjų taikomo mėnesinio mokesčio ribojimas svarbus ne tik dėl paties sprendimo, bet ir dėl precedento, kurį jis sukuria. Kuo daugiau valstybė reguliuoja, tuo mažiau erdvės lieka konkurencijai. Tokiomis sąlygomis tiekėjams tampa sudėtinga kurti naujus produktus, taikyti skirtingus kainodaros modelius ar investuoti į paslaugų plėtrą, nes bet kuris verslo sprendimas gali būti pakeistas naujais reguliaciniais ribojimais.
Ilgainiui tai silpnina investicinį patrauklumą ir riboja konkurenciją, o mažesnė konkurencija galiausiai reiškia siauresnę vartotojams naudingų sprendimų pasiūlą. Paradoksalu, tačiau siekiant apsaugoti vartotoją trumpuoju laikotarpiu, ilgainiui gali būti susilpnintos būtent tos rinkos sąlygos, kurios užtikrina geresnes kainas, didesnį pasirinkimą ir inovacijas.
Dar vienas geras noras – stiprinti pažeidžiamų vartotojų apsaugą. Tikslas suprantamas ir svarbus, siekiama sudaryti sąlygas šiai vartotojų grupei gauti palankesnes elektros tiekimo sąlygas. Tačiau vertinant šių pokyčių įgyvendinimą kyla klausimas, ar pasirinktas būdas buvo patogiausias ir naudingiausias pačiam vartotojui. Ar tikrai vienintelis kelias užtikrinti palankesnę elektros kainą buvo grąžinti žmones į visuomeninį tiekimą?
Galbūt buvo galima ieškoti sprendimų, kurie leistų vartotojams išlaikyti pasirinktą nepriklausomą tiekėją, o valstybės parama būtų teikiama kompensuojant dalį elektros kainos. Tokiu atveju būtų pasiektas tas pats socialinis tikslas, tačiau išvengta papildomos sumaišties vartotojams.
Dabar netikėtas pranešimas apie privalomą sutarties nutraukimą daugeliui pirmiausia sukėlė ne lūkesčius dėl palankesnių sąlygų, o neaiškumą ir nerimą. Juk dauguma pažeidžiamų vartotojų suvartoja nedaug elektros energijos, todėl jų sąskaitos paprastai ir taip nėra didelės. Klientų reakcijos parodė, kad žmonėms trūko informacijos apie tai, ką reiškia pažeidžiamo vartotojo statusas, kodėl keičiasi jų tiekimo sąlygos ir ar dėl šių pokyčių nenutrūks elektros tiekimas.
Neabejotinai tokio pobūdžio pokyčiams buvo reikalingas ilgesnis pasirengimo laikotarpis ir aktyvesnis vartotojų informavimas. Valdžios sprendimai turi būti ne tik teisingi savo turiniu, bet ir įgyvendinami taip, kad žmonėms būtų aiškūs ir nekeltų bereikalingo nerimo. Tinkamas pasiruošimas ir nuosekli komunikacija būtų padėję išvengti dalies sumaišties bei užtikrinti sklandesnį pokyčių įgyvendinimą.
Šiandien daug kalbame apie gaminančių vartotojų interesus, tačiau neturėtume pamiršti, kad didžioji dalis Lietuvos gyventojų vis dar nėra gaminantys vartotojai. Energetikos politika turi būti kuriama taip, kad būtų naudinga visiems vartotojams, o ne tik aktyviausiai ar garsiausiai pasisakančiai jų grupei.
Dar daugiau – pats gaminančių vartotojų skaičiaus didinimas negali būti pagrindinis tikslas. Svarbiausia, kad ši plėtra būtų integruota į bendrą energetikos sistemą ir nekurtų naujų disbalansų. Idealiu atveju energetikos sistema turi veikti taip, kad gaminantys vartotojai, tiekėjai, tinklo operatoriai ir visi kiti rinkos dalyviai būtų subalansuotos sistemos dalys. Jei dėl vienos grupės augimo didėja kaštai kitoms, ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra tvarus modelis.
Energetikos transformacijos sėkmę turėtume vertinti ne vien pagal tai, kiek įrengta saulės elektrinių ar kiek atsirado gaminančių vartotojų. Tikrasis rezultatas – sistema, kuri yra patikima, konkurencinga ir naudinga visiems elektros vartotojams. Todėl priimant sprendimus svarbu išlaikyti balansą tarp skatinimo ir atsakomybės. Tik taip galime užtikrinti, kad šiandien priimami sprendimai netaps rytojaus iššūkiais.
About the Author
