Miestai tankėja, daugiabučių daugėja, o gyventojų skaičius didėja. Visgi kartu su urbanizacija ryškėja ir kita tendencija – žmonės vis dažniau kalba apie vienišumą, atsiribojimą ir silpnėjantį ryšį su vieta, kurioje gyvena. Paradoksalu, tačiau gyvename arčiau vieni kitų nei bet kada anksčiau, o kasdienių ryšių su aplinkiniais dažnai turime mažiau. Ne vienam pažįstama situacija, kai tame pačiame name gyvenama kelerius metus, tačiau taip ir nepažįstami žmonės, gyvenantys vos už kelių durų.
Vis dėlto ekspertai pastebi, kad problema slypi ne žmonių nenore bendrauti. Dažnai klausimas kur kas paprastesnis – ar mūsų gyvenamoji aplinka apskritai sudaro tam galimybes?
„Ilgą laiką miestai buvo planuojami pirmiausia galvojant apie funkciją – kaip greičiau pasiekti namus, kur pastatyti automobilį, kaip efektyviai išnaudoti teritoriją. Tačiau šiandien vis dažniau kalbame apie kitą aspektą – kaip gyvenamoji aplinka veikia mūsų kasdienę savijautą. Žmogui svarbu ne tik turėti būstą, bet ir jaustis gerai vietoje, kurioje gyvena“, – sako NT vystymo įmonės „Groupinvest“ vadovas Edvardas Račevskis.
Mažėja vietų tiesiog būti
Urbanistikos ekspertai vis dažniau kalba apie vadinamąsias trečiąsias erdves – vietas, kurios nėra nei namai, nei darbas. Būtent jose žmonės ilsisi, susitinka, stebi aplinką, leidžia laiką vieni arba su kitais. Anksčiau tokią funkciją dažnai atlikdavo miestų aikštės, parkai ar kiemai. Tačiau ilgainiui daugelis gyvenamųjų rajonų kiemų tapo visų pirma automobilių stovėjimo vietomis.
„Dažnai kalbame apie bendruomeniškumo stoką, tačiau retai susimąstome, kad bendruomenė prasideda nuo galimybės žmonėms tiesiog būti kartu toje pačioje erdvėje. Jeigu kiemas yra tik automobilių aikštelė, natūralių progų susitikti su kaimynais lieka labai mažai“, – teigia E. Račevskis.
Šią tendenciją patvirtina ir žurnale „Scientific Reports“ publikuotas tarptautinis tyrimas, kuriame pabrėžiama, kad urbanistinė aplinka ir kokybiškos bendrosios erdvės gali reikšmingai prisidėti prie stipresnių socialinių ryšių bei mažesnio vienišumo jausmo miestuose.
Būtent todėl šiuolaikiniuose kvartaluose vis daugiau dėmesio skiriama ne tik butų išplanavimui, bet ir bendrosioms erdvėms. Vienas tokių pavyzdžių – Vilniuje vystomas projektas „Kvepia mėtom“. Jame automobilių parkavimas numatytas požeminėje stovėjimo aikštelėje, taip atlaisvinant kiemų erdves poilsiui ir bendroms veikloms. Perimetrinis užstatymas leidžia formuoti uždarus kiemus, kuriuose numatytos žaliosios zonos bei saugios vaikų žaidimų, poilsio ir laisvalaikio erdvės skirtingo amžiaus gyventojams. Tokie sprendimai kuria aplinką, kurioje gyventojai turi daugiau galimybių laiką leisti gryname ore, susitikti su kaimynais ir natūraliai megzti bendruomeniškus ryšius.
Ryšį gali skatinti architektūra
Pasak E. Račevskio, vis daugiau dėmesio šiandien skiriama ne tik pačiam būstui, bet ir tam, kokią kasdienę patirtį kuria visas kvartalas. Uždaras kiemas, žaliosios zonos, vaikų žaidimų aikštelės ar bendros poilsio erdvės tampa ne vien papildomu patogumu, bet ir socialinio ryšio katalizatoriais.
Pasak jo, šiuolaikiniuose projektuose vis svarbesnė tampa ne tik architektūra, bet ir emocinis gyvenimo kokybės aspektas.
„Nebūtina, kad visi kaimynai taptų draugais. Tačiau yra didelis skirtumas tarp vietos, kurioje visi yra svetimi, ir vietos, kurioje žmonės vieni kitus atpažįsta, pasisveikina ar jaučiasi atsakingi už bendrą aplinką. Tokie ryšiai atsiranda natūraliai, kai žmonės turi kur susitikti“, – teigia „Groupinvest“ vadovas.
Kiemas tampa namų tęsiniu
Būtent dėl šios priežasties šiuolaikiniuose projektuose vis dažniau permąstoma pati kiemo paskirtis. Kiemas nebėra suvokiamas tik kaip funkcinė teritorija tarp pastatų – jis tampa gyvenamosios aplinkos dalimi.
Tokią idėją pratęsia ir projekto „Kvepia mėtom“ sprendiniai – kiemas čia projektuojamas kaip gyvenamoji erdvė žmonėms, o ne automobiliams. Čia kuriamos žaliosios zonos, poilsio vietos ir saugios erdvės vaikams. Kitaip tariant, formuojama aplinka, kurioje kiemas tampa ne tranzitine zona, o vieta, kurioje galima praleisti laiką.
Vieniems tai gali būti galimybė stebėti žaidžiančius vaikus, kitiems – trumpam atsikvėpti po darbo dienos, paskaityti knygą gryname ore ar išgerti rytinę kavą. Dar kitiems – natūraliai sutikti kaimynus ir ilgainiui susikurti pažįstamą aplinką.
„Pastebime, kad žmonės vis dažniau ieško ne tik būsto. Jie ieško gyvenimo scenarijaus. Jiems svarbu ne tik tai, kiek kvadratinių metrų turės butas, bet ir tai, kaip atrodys jų kasdienybė už namų durų. Ar vaikai galės saugiai žaisti kieme? Ar bus kur išeiti su knyga ar puodeliu kavos? Ar aplinka kvies būti joje, o ne kuo greičiau užsidaryti namuose?“, – sako E. Račevskis.
About the Author
