Vasaros stovyklos ir viešnagės pas senelius vaikams tampa savarankiškumo išbandymu, o tėvams – proga iš naujo įvertinti, kaip vaikas naudojasi telefonu. Nors įrenginys padeda palaikyti ryšį ir prireikus paprašyti pagalbos, kartu jis atveria ir skaitmenines rizikas – nuo bendravimo su nepažįstamaisiais, per ilgo ekrano laiko iki netinkamo turinio.
„Vasarą vaikai dažnai daugiau laiko praleidžia ne namuose, todėl telefonu naudojasi savarankiškiau. Tėvams verta iš anksto aptarti konkrečias situacijas: ką daryti, jei parašo nepažįstamas žmogus ar kas nors prašo pasidalyti kito vaiko nuotrauka ar vaizdo įrašu. Svarbu, kad vaikas žinotų ne tik tai, ko nedaryti, bet ir kaip elgtis konkrečioje situacijoje, kada kreiptis pagalbos į suaugusįjį“, – teigia „Tele2“ skaitmeninės rinkodaros vadovė Justina Antropik.
Pasak Psichologinės sveikatos centro vadovės, psichologės Mildos Lukašonokienės, prieš vaikui išvykstant svarbu ne tik priminti saugaus elgesio internete taisykles, bet ir iš anksto aptarti, į ką jis galėtų kreiptis pagalbos būdamas toliau nuo namų – ypač tais atvejais, kai šalia nėra tėvų ar kito patikimo suaugusiojo.
„Geriausia, jei svarbios temos yra kasdienio bendravimo dalis. kai vaikas jau žino, kas yra saugus ir nesaugus bendravimas internete, išvykstant užtenka tai tik trumpai priminti. Kaip ir tai, kad jis visada gali pasakyti „ne“, atsisakyti dalyvauti pokalbyje ar žaidime, jei tai kelia nemalonių jausmų“, – teigia psichologė.
Svarbiausia – ne kontrolė, o tarpusavio susitarimai
Prieš išvyką rekomenduotina sutarti, kada ir kokiais atvejais vaikas susisieks su tėvais, kiek laiko naudosis telefonu, kokiose situacijose jį geriau atidėti į šalį ir ko negalima fotografuoti ar skelbti. Ypač svarbu priminti, kad internete negalima viešinti kitų vaikų nuotraukų ar vaizdo įrašų be jų sutikimo, dalytis buvimo vieta, slaptažodžiais, asmeniniais duomenimis ar informacija apie šeimos planus.
„Telefonas vaikui gali būti saugumo priemonė, bet tik tada, kai jis žino, kaip juo naudotis atsakingai. Prieš išvyką vertėtų kartu peržiūrėti privatumo nustatymus socialiniuose tinkluose, patikrinti, kas gali matyti vaiko įrašus, siųsti jam žinutes ar matyti jo buvimo vietą. Techniniai įrankiai net ir per nuotolį gali padėti vaikams laikytis sutarto režimo – pavyzdžiui, nustatyti poilsio valandas ar dienos naršymo limitą. Verta pasinaudoti ir operatoriaus siūloma interneto apsauga, kuri apdeda išvengti kibernetinių atakų ar žalingų nuorodų“, – teigia J. Antropik.
Pasak M. Lukašonokienės, tėvų domėjimasis vaiko veikla internete neturėtų būti pateikiamas kaip kontrolė – vaikui svarbu suprasti, kad tai pirmiausia kyla iš rūpesčio jo saugumu.
„Vaikui natūraliai svarbu jausti, kad tėvai domisi jo pasauliu: jo žaidimais, muzika, draugais. Problema dažniausiai atsiranda ne dėl paties domėjimosi, o dėl to, kaip tą darome ir kada. Kitas svarbus aspektas – paaiškinti vaikui, kodėl mums rūpi jo veikla internete. Tai juk nėra vien kontrolė, tai visų pirma mūsų rūpestis juo. Vertinga apie tai atvirai kalbėtis su vaiku įvardijant jam savo jausmus“, – sako M. Lukašonokienė.
Vaikas kreipsis pagalbos tada, kai jausis saugus
Vaikas turi žinoti, kad net ir suklydęs nebus sugėdintas ar nubaustas. Jei jis atrašė nepažįstamajam, paspaudė įtartiną nuorodą ar pasidalijo svarbia informacija, pirmoji tėvų reakcija turėtų būti ne priekaištai, o pagalba.
„Svarbu vaikui pasakyti, kad jis visada gali paprašyti pagalbos. Jei vaikas jaus, kad tėvai pirmiausia padės, jis greičiau kreipsis susidūręs su patyčiomis, spaudimu atsiųsti nuotrauką ar kitu nemaloniu įvykiu internete.“, – teigia J. Antropik.
M. Lukašonokienė priduria, jog siekiant sukurti pasitikėjimo jausmą tarp vaiko ir tėvų, būtina kasdien puoselėti tarpusavio ryšį.
„Kasdienybėje labai svarbu stengtis su vaiku komunikuoti taip, jog bendravimas nebūtų vertinantis ar smerkiantis. Tokiu atveju vaikui daug sunkiau pasakyti, kad jis patyrė kažką nemalonaus. Juk ne tik vaikai, bet ir visi mes nenorime būti pasmerkti, sugėdinti, sukritikuoti“, – sako ji.
Po išvykos verta stebėti vaiko elgesį
Po vaiko viešnagės tėvams verta atkreipti dėmesį į pasikeitusį elgesį. Apie nemalonią patirtį gali signalizuoti uždaresnis bendravimas, nerimastingumas, nenoras pasakoti, ką veikė telefone ar su kuo bendravo internete. Kartais pokytis būna priešingas – vaikas ima dar daugiau laiko leisti prie ekranų.
„Tėvai dažnai intuityviai jaučia, kad kažkas pasikeitė, net jei negali tiksliai įvardyti, kas. Tokiais atvejais svarbiausia ne spausti, o švelniai klausti ir leisti vaikui kalbėti savo tempu. Jei vaikas nenori atsiverti iš karto, verta parodyti, kad esate šalia ir jis galės pasikalbėti tada, kai bus pasiruošęs. Saugumo jausmas yra būtina sąlyga, kad vaikas galėtų papasakoti apie nemalonią patirtį“, – pabrėžia psichologė.
„Tele2“ ekspertė priduria, kad po išvykos verta pasidomėti ne tik tuo, kaip vaikui sekėsi stovykloje ar viešnagėje, bet ir jo skaitmenine patirtimi: kas jam rašė, ar kilo nemalonių situacijų, ar jis pamatė turinio, apie kurį norėtų pasikalbėti. Tokie pokalbiai neturėtų skambėti kaip patikra – kur kas veiksmingiau vaiko skaitmeniniu pasauliu domėtis taip pat natūraliai, kaip jo draugais, stovykla ar laisvalaikiu.
About the Author
