Prof. Davidas Schultzas, JAV Hamline universiteto politikos mokslų profesorius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys
JAV senatorius, atstovavęs Pietų Karolinai, Lindsey Grahamas mirė būdamas 71 metų po staigios ligos, netrukus grįžęs iš kelionės įKyjivą. Vilniuje, Rygoje, Taline ir visoje Rytų Europoje ši netektis turėtų būti vertinama ne tik kaip vieno įtakingiausių Jungtinių Valstijų politikų mirtis. Baltijos valstybėms ir visam transatlantiniam aljansui tai – reikšmingas praradimas, keliantis pagrįstų klausimų dėl būsimos JAV užsienio politikos krypties.
Nuo Trumpo kritiko iki artimiausio sąjungininko
Pastaraisiais metais Lindsey Grahamo politinį įvaizdį pirmiausia formavo jo glaudūs ryšiai su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Tačiau šie santykiai buvo kupini ryškių posūkių. 2016 m. L. Grahamas buvo vienas griežčiausių Trumpo kritikų Respublikonų partijoje, perspėjęs, kad jo kandidatūra partijai gali baigtis katastrofa. Vis dėlto per dešimtmetį jis tapo vienu artimiausių D. Trumpo sąjungininkų Senate, aktyviai prisidėjusiu prie svarbiausių administracijos teisėkūros iniciatyvų.
Tačiau vienoje srityje L. Grahamas išliko nuoseklus – jis niekada neatsisakė tvirto įsitikinimo, kad Jungtinių Valstijų įsipareigojimai NATO ir Ukrainos gynybai yra strateginis, o ne politinis pasirinkimas.
Respublikonas, tikėjęs NATO ateitimi
Grahamas atstovavo klasikinei Respublikonų partijos užsienio politikos tradicijai, kurios ištakos siekia Dwighto Eisenhowerio prezidentavimo laikus ir kurią vėliau tęsė Richardo Nixono, Ronaldo Reagano bei George’o H. W. Busho ir George’o W. Busho administracijos. Šios tradicijos pagrindas – įsitikinimas, kad aktyvus Jungtinių Valstijų karinis ir diplomatinis dalyvavimas pasaulyje yra būtina tarptautinio saugumo ir stabilumo prielaida.
Net ir po Šaltojo karo pabaigos jis Rusiją laikė ilgalaike grėsme Europos saugumui, nuosekliai rėmė NATO plėtrą į Baltijos valstybes ir pasisakė už kuo glaudesnį Ukrainos ryšį su Atlanto aljansu.
Ukraina – ne retorika, o asmeninis įsipareigojimas
Lindsey Grahamo parama Ukrainai neapsiribojo viešais pareiškimais. Nuo 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos pradžios jis Ukrainoje lankėsi dešimt kartų. Paskutinės kelionės metu jis du kartus susitiko su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir paskelbė apie Kongreso bei Baltųjų rūmų pasiektą susitarimą dėl naujo sankcijų Rusijai paketo – tai tapo vienu paskutiniųjų jo reikšmingų politinių darbų.
Po jo mirties prezidentas V. Zelenskis Lindsey Grahamą pavadino tikru laisvės gynėju, o NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pabrėžė jo nuoseklią paramą Aljansui ir pastangas užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą.
Baltijos valstybėms – patikimas draugas
Ypač jautriai į L. Grahamo netektį sureagavo Baltijos šalys. Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pabrėžė, kad senatorius pelnė pagarbą visoje Europoje dėl savo atsidavimo demokratijai, saugumui ir transatlantinei partnerystei. Panašiai jį pagerbė ir Estijos bei Latvijos užsienio reikalų ministrai, pavadinę L. Grahamą vienu tvirčiausių NATO rytinio flango ir Ukrainos rėmėjų.
Paskutinis senosios respublikonų užsienio politikos atstovas
L. Grahamo svarbumą lėmė ne vien jo vieši pasisakymai. Jis buvo vienas iš nedaugelio įtakingų Respublikonų partijos politikų, galėjusių iš vidaus atsverti stiprėjančias izoliacionistines nuotaikas.
Nors jis rėmė Donaldą Trumpą daugelyje vidaus politikos klausimų, užsienio politikoje nuosekliai ragino prezidentą išlaikyti Amerikos karinį buvimą Europoje, tęsti paramą Ukrainai, išlaikyti spaudimą Rusijai ir stiprinti NATO.
Šia prasme L. Grahamas simbolizavo vis silpnėjantį pokario politinį konsensusą, kuriame tiek demokratai, tiek respublikonai laikė transatlantinį aljansą kertiniu JAV nacionalinio saugumo elementu.
Kodėl ši netektis svarbi Europai
Jungtinėse Valstijose Lindsey Grahamas išliko prieštaringai vertinama asmenybė. Jo politinės transformacijos, glaudus ryšys su Donaldu Trumpu ir ryškus partinis kovingumas lėmė nevienareikšmį visuomenės vertinimą.
Tačiau tarptautinėje politikoje jo vaidmuo buvo kitoks. Jis priklausė vis mažėjančiai respublikonų grupei, kuri tikėjo, kad Amerikos lyderystė Europoje nėra našta, o strateginė investicija į ilgalaikį saugumą.
Nors vienas žmogus nebūtų galėjęs sustabdyti platesnių JAV užsienio politikos pokyčių, L. Grahamas turėjo tai, ko šiandien turi nedaugelis – autoritetą Respublikonų partijoje, tiesioginę prieigą prie prezidento D. Trumpo ir norą ginti transatlantinę partnerystę net tada, kai tai nebuvo politiškai patogu.
Atviri klausimai po Grahamo mirties
Po Lindsey Grahamo mirties Pietų Karolinos gubernatorius paskyrė laikiną senatoriaus įpėdinį, o valstijoje prasidėjo specialiųjų rinkimų procesas dėl likusios kadencijos. Vis dėlto svarbiausias klausimas nėra tik tai, kas užims jo vietą Senate. Daug svarbiau, ar naujoji Respublikonų partijos karta išlaikys Grahamo įsitikinimą, kad JAV įsipareigojimai NATO ir Europos saugumui nėra derybų objektas.
Atsakymas į šį klausimą bus svarbus ne tik Vašingtonui, bet ir Vilniui, Rygai, Talinui bei visam transatlantiniam aljansui.
About the Author
