Darbuotojai su darbdaviais turi plačias galimybes patys susitarti dėl abi šalis tenkinančių darbo sąlygų. Tai galima padaryti kolektyvinėse sutartyse, t. y. dalį darbo santykių reguliavimo iš įstatymų galima perkelti į kolektyvines sutartis. Jos didina socialinę partnerystę, darbuotojų įsitraukimą į profesinių sąjungų ir jų organizacijų veiklą, suteikia darbuotojams galimybę būti informuotiems ir konsultuotis su socialiniais partneriais.
„Kolektyvinės sutartys padeda darbuotojams ir darbdaviams ne tik susitarti dėl geresnių darbo sąlygų, bet ir kurti didesnį pasitikėjimą darbo vietoje. Kuo daugiau sprendimų priimama kalbantis ir ieškant abiem pusėms tinkamų variantų, tuo stipresnė ir teisingesnė tampa darbo kultūra. Todėl svarbu, kad kolektyvinių sutarčių Lietuvoje daugėtų. Kviečiu darbdavius ir darbuotojų atstovus aktyviau išnaudoti Darbo kodekso suteikiamas galimybes, drąsiau inicijuoti socialinį dialogą ir ieškoti susitarimų, kurie kurtų didesnę vertę tiek darbuotojams, tiek organizacijoms“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Kolektyvinių sutarčių registro duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje buvo galiojančios 376 darbdavio, 15 šakos, 5 teritorinio ir 1 nacionalinio lygmens kolektyvinė sutartis.
Šiuo metu kolektyvinės sutartys taikomos 327 tūkst. darbuotojų, arba, kitaip tariant, maždaug ketvirtadaliui šalies darbuotojų. Nuo 2015 m. kolektyvinių sutarčių aprėptis didėja: nuo 14,8 proc. 2019 metais, 21,03 proc. – 2020 metais, iki 26 proc. – 2026 metais. Europos Sąjungos šalių vidurkis yra 56 proc.
ES direktyva numato, kad valstybės narės, kuriose kolektyvinių derybų aprėptis nesiekia 80 proc. darbuotojų, privalo parengti ir įgyvendinti nacionalinį veiksmų planą, skirtą kolektyvinių derybų aprėpčiai nuosekliai didinti.
Didžioji dalis kolektyvinių sutarčių Lietuvoje sudaroma viešajame sektoriuje – apie 69 proc., o privačiame sektoriuje – apie 30 proc.
Ypač tai populiaru švietimo ir mokymo bei socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, taip pat kultūros, aplinkos apsaugos, sveikatos priežiūros, transporto, policijos ir kitose įstaigose, įmonėse ar institucijose.
Kodėl svarbu, kad kolektyvinių sutarčių daugėtų?
Kolektyvinės sutartys suteikia darbo santykių dalyviams – darbuotojams ir darbdaviams – plačias galimybes patiems susitarti dėl jiems aktualių, abiejų šalių interesus tenkinančių darbo sąlygų. Svarbiausia, kad kolektyvine sutartimi būtų pasiekiama abiejų šalių interesų pusiausvyra. Socialinis dialogas, bendradarbiavimas neabejotinai didina darbo našumą, konkurencingumą.
Kolektyvinėse sutartyse šalys susitaria dėl įvairių nuostatų, tokių kaip lankstus ir individualus darbo laiko režimas, mokymosi atostogos, socialinės partnerystės rėmimo priemonės, didesni viršvalandžiai nei nustatyta Darbo kodekse, sulygtų garantijų ir lengvatų taikymo, esant palankiai įmonės finansinei situacijai ir kt.
Darbo kodeksas numato daugelį atvejų, kai kolektyvinėse sutartyse galima susitarti kitaip, nei yra reglamentuojama Darbo kodekse, pavyzdžiui, dėl mokymo išlaidų atlyginimo, įspėjimo termino nutraukiant laikinojo darbo sutartis, darbo (pamainų) grafikų tvirtinimo, ilgesnės viršvalandžių trukmės, darbo švenčių ir poilsio dienomis, visiško žalos atlyginimo.
Įstatymai taip pat numato galimybes darbdaviams, turintiems kolektyvines sutartis, kai kuriais atvejais taikyti tam tikras mokestines lengvatas. Pavyzdžiui, iš pajamų gali būti atskaitomos darbdavio patirtos išlaidos, teikiant naudą savo darbuotojams, jeigu tokios naudos teikimas yra numatytas darbdavio kolektyvinėje sutartyje ir šia nauda turi teisę naudotis visi to darbdavio darbuotojai.
Kolektyvinėse sutartyse, sudaromose nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu, įtvirtintomis darbo teisės normomis galima nukrypti nuo Darbo kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ar pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra.
Taigi, kolektyvinėse sutartyse abi darbo santykių šalys turi galimybes pačios susitarti dėl tokių sąlygų, kurios būtų joms priimtiniausios.
Skatinamas socialinis dialogas
Siekdama paskatinti socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių aprėpties augimą, SADM įgyvendina projektą „Vystyti socialinį dialogą, siekiant kurti kokybiškas darbo vietas ir didinti konkurencingumą“. Projektu ugdomos darbdavių ir profesinių sąjungų kompetencijos bei gebėjimus, keičiamas darbdavių organizacijų ir valdžios institucijų požiūrį į socialinį dialogą ir jo svarbą, daugiau dėmesio skiriama švietimui socialinio dialogo klausimais, skatinama narystė profesinėse sąjungose ir kolektyvinių sutarčių sudarymas. Prioritetas teikiamas privačiam sektoriui. Taip pat numatoma skatinti narystę darbdavių asociacijose.
Siekiama, kad teigiamas pokytis per 6 mėnesius po dalyvavimo veiklose, skirtose socialiniam dialogui vystyti, pabaigos įvyktų bent 30 proc. iš mažiausiai 668 organizacijų ir įmonių, kurios dalyvaus veiklose.
Teigiamu pokyčiu laikomi konkretūs organizacijoje ar įmonėje pasiekti rezultatai: pasirašyta įmonės kolektyvinė sutartis, pagerėjusios kolektyvinės sutarties sąlygos, įsisteigusi profesinė sąjunga, padidėjęs profesinės sąjungos narių skaičius ir kiti teigiami pokyčiai socialinio dialogo srityje.
About the Author
