Autorius: Raul Eamets, banko „Bigbank“ vyriausiasis ekonomistas
Baltijos šalyse klimato kaita dažnai atrodo kaip tolima problema. Graikijoje, Ispanijoje ar Italijoje, kur karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai jau tiesiogiai keičia turizmą, žemės ūkį ir visą ekonomiką, požiūris kitoks. Vis dėlto ir mums teks suprasti, kad klimato kaita vis dažniau bus matoma ne tik žvelgiant į termometrą, bet ir parduotuvės čekyje, draudimo sąskaitoje bei valstybės biudžete.
Šiluma džiaugiasi ne visi
2024 m. Europa fiksavo šilčiausius metus istorijoje, o vidutinė temperatūra buvo 1,47 laipsnio aukštesnė už 1991–2020 m. vidurkį. Lietuvoje 2024-ieji tapo šilčiausiais per visą meteorologinių stebėjimų istoriją: vidutinė metinė oro temperatūra siekė 9,5 laipsnio, arba 2,1 laipsnio daugiau nei daugiametis vidurkis.
Europos Centrinio Banko vertinimu, 2025 m. vasaros karščio banga euro zonoje galėjo padidinti neperdirbto maisto kainas 0,4–0,7 procentinio punkto jau vos po metų, t. y. šiemet. Tas pats tyrimų laukas rodo, kad iki 2060-ųjų ekstremali vasara Europoje maisto kainas galėtų kilstelėti iki 1,8 procentinio punkto daugiau, nei būtų be klimato kaitos.
Infliacijos mums netrūksta net ir be klimato problemų. Kol kas infliaciją vis dar labiausiai veikia geopolitika, kur pastaruoju metu neramumų tikrai netrūksta. Geopolitines problemas bandome spręsti, o klimato efektas dar nėra toks ryškus, todėl rimtesnių veiksmų vis dar nesiimame, nors, ko gero, jau reikėtų.
Europos Komisijos žemės ūkio rinkų apžvalgoje nurodoma, kad 2024–2025 m. Europos Sąjungoje (ES) vyno gamyba turėtų pasiekti žemiausią lygį per 20 metų, o dėl nepalankių orų sąlygų obuolių derlius galėtų mažėti 4 proc., persikų ir nektarinų – 5,8 proc., pomidorų – 2,6 procento.
Jau dabar labiausiai pažeidžiamos kategorijos yra vaisiai, daržovės, alyvuogių aliejus, vynuogės, grūdai, pašarai, o netiesiogiai – pieno ir mėsos produktai. Klimatas tampa dar vienu nuolatiniu veiksniu, kurio nebegalima ignoruoti prognozuojant infliaciją ir stebint Europos Centrinio Banko veiksmus.
Privalome prisitaikyti, kol dar nekainuoja per daug
Europos aplinkos agentūros duomenimis, 1980–2024 m. su oro ir klimato ekstremumais susiję ekonominiai nuostoliai ES siekė apie 822 mlrd. eurų, iš jų daugiau nei 208 mlrd. eurų patirta vien 2021–2024 m. Vidutiniai metiniai nuostoliai 2020–2024 m. siekė 44,9 mlrd. eurų, kai 1980–1989 m. jie sudarė apie 8,6 mlrd. eurų.
Kyla klausimas – ar dėl sausėjančios Pietų Europos dalis maisto gamybos spaudimo persikels į Šiaurės ir Rytų Europą? Baltijos šalyse jau matome kultūras, kurios anksčiau atrodė rizikingesnės: daugiau kukurūzų, žieminių kviečių, rapsų, kai kur eksperimentuojama su soja ar vynuogėmis.
Tačiau būtų naivu manyti, kad Lietuva ar Estija staiga taps naujaisiais pasauliniais vyno regionais. Dirvožemis, drenažas, sandėliavimas, darbo jėga, perdirbimo infrastruktūra ir rinkos ryšiai neatsiranda vien todėl, kad vasara tapo šiltesnė.
Iš pradžių neigiami pokyčiai bus labiausiai matomi potvynių, gaisrų ir karščio paveiktuose regionuose. Tačiau Baltijos šalys taip pat nėra apsaugotos: audros, užliejamos teritorijos, miškų kenkėjai, ekstremalūs krituliai ir elektros tinklų pažeidžiamumas gali kainuoti brangiai ir mums.
Todėl valstybės turės kitaip žiūrėti į infrastruktūrą. Keliai, tiltai, geležinkeliai, elektros tinklai ir pastatai buvo projektuojami remiantis istoriniu klimatu, tačiau istorinis klimatas nebėra tas pats.
Europos Komisijos užsakytame vertinime nurodoma, kad ES iki 2050 m. prisitaikyti prie klimato pokyčių kasmet reikėtų apie 70 mlrd. eurų: apie 30 mlrd. eurų – infrastruktūrai, 21 mlrd. eurų – ekosistemoms ir 12 mlrd. eurų – maisto saugumui. Kažin ar rasime pinigų ir savo gynybai stiprinti, ir infrastruktūrai kurti, ir su kitomis problemomis kovoti? O gal tiesiog vėl prispausdinsime milijardų?
Baltijos šalims tai yra proga, kurią reikėtų išnaudoti
Bent jau mūsų regione klimato šilimas artimiausiu metu netaps nuolatine egzistencine ekonomine problema. Tačiau prisitaikymas dažnai yra pigesnis tada, kai pradedamas anksčiau: geresnė melioracija, atsparesnės kultūros, lankstesnis ūkininkavimas, labiau apsaugoti elektros tinklai, mažiau statybų rizikingose teritorijose, protingesnis miestų planavimas.
Baltijos šalims klimato kaita yra ir galimybė – dėl ilgesnio vegetacijos sezono, kai kurių naujų kultūrų, bioekonomikos, medienos sektoriaus, logistikos ir net turizmo.
Gal kada nors pietų europiečiams reikės rimtai parduoti mūsų vėsesnes vasaras: „Pavargote nuo 40 laipsnių karščio ir gaisrų? Atvykite į maloniai vėsią šiaurietišką vasarą – 15 laipsnių ir lengva dulksna kaip prieš tūkstantį metų, vikingų laikais.“
Kol pietiečiai vargsta, Baltijos šalys turi įvairių galimybių. Laimės tie, kurie greičiau prisitaikys: ūkininkai, savivaldybės, draudikai, infrastruktūros valdytojai ir valstybės biudžeto planuotojai. Klimato kaita jau nebėra vien aplinkosaugos klausimas, net ir Baltijos šalyse. Išnaudokime tai.
About the Author
