Liepos pradžioje paskelbta simboliška ir mūsų, kaip šalies, darbo rezultatus atspindinti naujiena: antrąjį šių metų ketvirtį didmeninė elektros kaina Lietuvoje pirmą kartą per dešimtmetį buvo žemesnė nei Švedijos pietinėje zonoje
Kaip šalis jau sugebame patys pasigaminti tiek elektros energijos, kad poreikį vis mažiau turime tenkinti importu iš užsienio valstybių, o tai mažina ir elektros energijos kainą.Net priešingai – tampame vis daugiau elektros energijos eksportuojanti šalis.To rezultatas – per ketvirtį į Švediją eksportavome daugiau elektros nei per visus praėjusius metus kartu sudėjus.
Natūralu, kad tai kelia klausimą: jei jau sugebame pasigaminti tiek, kad elektrą galime parduoti kaimynams, kodėl sąskaitos vis tiek ne tik nėra nulinės, bet dar ir didesnės nei praėjusiais ar ankstesniais metais? Pavyzdžiui, šiais metais pirmąjį pusmetį vidutinė elektros kaina biržoje siekė apie 104 eurus. 2025-aisiais ir 2024-aisiais kaina buvo maždaug 20 eurų mažesnė.
Pavasarį ir vasarą, kai šviečia saulė ir pučia vėjas, pasigaminame elektros daugiau, nei reikia – kovo viduryje gamyba viršijo vartojimą beveik dvigubai. Tokiomis valandomis kaina krenta, elektros energiją reikia „kažkur padėti“, tad Lietuva tampa eksportuotoja.
Žiemą vaizdas apsiverčia: šalčiai, mažai saulės, didžiausias per metus šildymo poreikis. Metų pradžia – tobulas to pavyzdys. Stingdantis šaltis stabdė vėjo energijos generavimą, gerokai augino kainas. Sausį ir vasarį kaina biržoje buvo didžiausia per beveik trejus metus. Tokiu metu arba importuojame brangesnę elektrą iš kaimynų, arba ją gaminame patys brangesniais būdais. Tai reiškia – elektros kainos vidurkis kyla.
Iš pirmo žvilgsnio, kainų svyravimai – didelis, nepakeliamas atsinaujinančios energetikos minusas. Visgi, o gal natūrali energetikos rinkos savybė, prie kurios prisitaikę galime net ir dar daugiau išlošti?
Lietuvai – teisingas ir vienintelis kelias?
Brangesnė elektra, bet visiška nepriklausomybė ar pigi elektra, bet pavojinga priklausomybė? Kaip šalis – rinktis galime.
Jei pagrindinis tikslas būtų kuo mažesnė sąskaita – galėtumėme plėtoti bendrą infrastruktūrą ir pirkti pigesnę elektrą, tarkime, iš mums nedraugiškų kaimynų. Baltarusiai už sienos giriasi Astravo atominėje pagaminama elektra. Tačiau kaina, kurios nematytume sąskaitoje, būtų sprendimų laisvė. Gal užtenka ir kalio jodido tablečių?
Tą patį jau išgyvenome su dujomis iš Rusijos ir buvimu BRELL žiede – kol esi priklausomas nuo nedraugiškos valstybės infrastruktūros ar energijos, ji turi svertą spausti. Ir, žinoma, būtinai tuo naudosis.
Energetinė priklausomybė retai kada parodo savo kainą iš karto. Ją sunkiau apčiuopti. Ji atsiskleidžia tuomet, kai jos labiausiai nesitiki – kai reikia priimti savarankišką sprendimą, o kaimynas primena, kad laiko tave už pakarpos. Todėl kalbėdami apie elektros kainą negalime vertinti jos vien centais už kilovatvalandę – reikia žiūrėti ir į tai, kiek mūsų pačių sprendimas priklauso tik nuo mūsų.
Kiekvienas naujas vėjo ar saulės parkas, kiekviena nauja jungtis su Lenkija ar Švedija – tai investicija į savarankiškus sprendimus, mūsų saugumą, suverenitetą. Didesni trumpalaikiai kainos svyravimai yra kaina, kurią mokame už tai, kad galėtumėme patys rinktis, su kuo prekiauti, kam parduoti ir iš ko pirkti.
Ar ta kaina per didelė? Drįstu teigti, kad vargu.
Problema ar signalas?
Didėjantis kainų svyravimas – šioks toks nepatogumas, bet ne problema, kurią reikėtų spręsti stabdant atsinaujinančios energetikos plėtrą. Tai labiau signalas rinkai, kurį turime išnaudoti. Ir, panašu, kurį pradedame išnaudoti.
Sparčiai auga investicijos į elektros kaupimo įrenginius, kurios „sandėliuoja“ elektros energiją, kai jos pagaminame daugiausiai ir panaudoja, kai jos nebepagaminame ir turime gaminti brangesniais šaltiniais arba importuoti. Tai leidžia valdyti kainų šuolius, mažinti elektros energijos kaina.
Iki 2030-ųjų Baltijos šalyse kaupiklių rinka gali išaugti iki 3,5 GW galios. Investuotojai, ieškantys vietos, kur elektra pigi ir kur ją galima kaupti, į Lietuvą žiūri vis rimčiau.
Panašiai reaguoja ir stambūs elektros vartotojai. Duomenų centrai ar žaliojo vandenilio gamintojai vis dažniau ieško šalių, kur elektros yra daug ir ji pigi bent dalį laiko – jiems verta prisitaikyti prie gamybos ritmo, jei mainais gauna gerokai mažesnę vidutinę kainą.
Tokiu būdu kainų svyravimas, kuris šiandien atrodo kaip nepatogumas, ilgainiui gali tapti Lietuvos konkurenciniu pranašumu, pritraukiančiu naujus, didelius vartotojus ir su jais – investicijas bei darbo vietas.
Galėtumėme sakyti, kad Lietuva stovi sprendimo kryžkelėje: toliau investuoti į savo gamybą, tinklus ir kaupimą, priimant kainų svyravimus kaip mokestį už stabilią, nepriklausomą ateitį – arba sustoti ir likti priklausomiems nuo to, ką leis kiti. Visgi, manau, kad situacija jau tokia, kad į kryžkelę jau žiūrim per petį – sprendimai priimti, nesuklydome. Belieka surasti patogiausią vėžę šiam kely.
Apie „Enefit“:
„Enefit“ – didžiausia elektros energijos tiekėja Baltijos šalyse, Lietuvoje veikianti nuo 2007 metų. Bendrovė buitiniams ir verslo klientams tiekia elektros energiją. 7 iš 10-ies verslo klientų renkasi „Enefit“ tiekiamą žalią elektros energiją. Baltijos šalyse ir Lenkijoje taip pat vystomas viešasis „Enefit“ elektromobilių įkrovimo tinklas, kuris vien Lietuvoje elektromobilių vairuotojams siūlo daugiau nei 300 viešojo įkrovimo stotelių.
Žaliųjų energijos sprendimų bendrovė šiuo metu užima antrą vietą rinkoje pagal klientams tiekiamą elektros energijos kiekį. Bendrovė priklauso didžiausiai Baltijos šalių elektros gamybos ir prekybos įmonių grupei „Eesti Energia“. Grupės įmonės veikia Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje.
About the Author
