Projektavimo vėlavimai, pakartotinės korekcijos ir per vėlai priimami sprendimai statybų projektuose tiesiogiai veikia kaštus, terminus ir įgyvendinimo riziką. Nors rinkoje daug dėmesio skiriama BIM modeliams, skaitmeniniams įrankiams ir dirbtiniam intelektui, architektai pabrėžia, kad technologijos savaime projektavimo problemų neišsprendžia.
Pasak architekto, projektavimo įmonės „Postforma“ vadovo Tomo Kučinsko, realų projektavimo efektyvumą šiandien kuria trijų dalių sąveika: patyrusios komandos gebėjimas priimti sprendimus, aiškiai valdoma projektavimo sistema ir technologijų, įskaitant BIM bei dirbtinį intelektą, asistavimas.
„Projektavimo laikas dažnai prarandamas ne ten, kur kuriamas sprendinys, o ten, kur prie jo tenka grįžti kelis kartus. Kiekviena neaiški užduotis, pavėluotas sprendimas ar nesuderinta projekto dalis sukuria papildomą ciklą. Tai reiškia ne tik ilgesnį projektavimo procesą, bet ir didesnę riziką biudžetui bei visam statybų grafikui“, – sako T. Kučinskas.
Kodėl projektai stringa dar iki statybų pradžios?
Šiuolaikinis pastatas yra sudėtinga tarpusavyje susijusių sprendinių sistema. Architektūra, konstrukcijos, inžinerinės sistemos, pastato funkcija, normatyviniai reikalavimai ir užsakovo tikslai veikia ne atskirai, o kaip viena visuma. Todėl vienas neįvertintas ar pavėluotai pakeistas sprendinys gali sukelti korekcijų grandinę kitose projekto dalyse.
Pavyzdžiui, pakeitus vieną esminį sprendinį, gali keistis kitos projekto dalys – nuo inžinerinių sistemų iki konstrukcinių ar normatyvinių sprendimų. Jei šie ryšiai pastebimi tik vėlesnėje stadijoje, procesas grįžta atgal: reikia tikslinti brėžinius, iš naujo derinti sprendinius, peržiūrėti terminus ir biudžetą.
„Projektavimas nėra atskirų brėžinių rinkinys. Tai sprendimų sistema, kurioje vienas pasirinkimas veikia kitus. Kuo vėliau komanda pamato šias priklausomybes, tuo brangiau kainuoja jas ištaisyti“, – teigia architektas.
Technologijos padeda tada, kai aišku, ką jos turi išspręsti
Per pastaruosius dešimtmečius projektavimo įrankiai iš esmės pasikeitė. Rankinį braižymą pakeitė skaitmeniniai modeliai, o BIM leidžia vienoje aplinkoje valdyti pastato geometriją, medžiagas, kiekius ir techninius duomenis. Tai padeda greičiau matyti projekto visumą, tiksliau reaguoti į pakeitimus ir anksčiau pastebėti neatitikimus tarp skirtingų projekto dalių.
Vis dėlto technologijos neturėtų būti vertinamos kaip savarankiškas projektavimo efektyvumo sprendimas. Jei užduotis neaiški, atsakomybės neapibrėžtos, o sprendimų seka nesuvaldyta, net pažangiausi įrankiai gali tik pagreitinti klaidingų ar ne iki galo apgalvotų veiksmų atlikimą.
„BIM modeliai, skaitmeniniai įrankiai ir dirbtinis intelektas gali labai padėti, bet jie nepakeičia paties projektavimo proceso logikos. Technologijos efektyvios tada, kai aišku, ką tikriname, kokį sprendimą priimame ir kaip jis veikia visą projektą. Priešingu atveju galima labai greitai judėti, bet nebūtinai teisinga kryptimi“, – sako T. Kučinskas.
Dirbtinis intelektas – pagalbininkas, bet ne savarankiškas kūrėjas
Dirbtinis intelektas vis dažniau tampa projektavimo proceso dalimi, tačiau jo vaidmuo šiandien nėra savarankiškai projektuoti pastatus. Didžiausią praktinę vertę jis kuria ten, kur reikia greičiau apdoroti informaciją, struktūruoti duomenis, lyginti sprendinių variantus, atlikti pasikartojančias užduotis ar padėti komandai greičiau susiorientuoti dideliame informacijos kiekyje.
Vis dėlto galutinis sprendinys projektavime negali būti vertinamas vien pagal tai, ar jis sugeneruotas greitai. Jis turi atitikti normatyvus, technines sąlygas, užsakovo tikslus, sklypo ar pastato galimybes ir realias įgyvendinimo sąlygas.
„Dirbtinis intelektas gali būti labai naudingas produktyvumo pagalbininkas, tačiau jis nepakeičia profesinės atsakomybės. Projektavime svarbu ne tik turėti variantą, bet ir suprasti, ar jis realiai veikia – konstrukciškai, techniškai, funkciškai, teisiškai ir ekonomiškai“, – pažymi T. Kučinskas.
Renkantis projektavimo komandą svarbu vertinti ne tik portfelį ar kainą
Technologijų amžiuje užsakovams gali susidaryti įspūdis, kad svarbiausias efektyvumo kriterijus yra naudojami įrankiai. Tačiau ne mažiau svarbu įvertinti, kas tuos įrankius valdo ir kaip organizuojamas visas projektavimo procesas.
Pasak T. Kučinsko, renkantis projektavimo komandą verta vertinti ne tik kūrybinį portfelį, vizualizacijas ar pasiūlymo kainą. Reikšmingą įtaką projekto eigai turi komandos patirtis, statinio projekto vadovo kompetencija, gebėjimas koordinuoti architektūrinius, konstrukcinius, inžinerinius ir normatyvinius klausimus bei laiku pastebėti rizikas.
„Stiprus projekto vadovas nėra tik proceso administratorius. Jo vaidmuo – matyti visumą, suprasti, kaip vienas sprendimas veikia kitus, ir padėti komandai laiku priimti sprendimus. Užsakovui tai labai svarbu, nes būtent šiame etape galima išvengti dalies vėlavimų, korekcijų ir papildomų kaštų“, – sako architektas.
Komandos patirtis ypač svarbi tada, kai projektas susiduria su sudėtingesnėmis sąlygomis: kompleksišku sklypu, mišria pastato funkcija, esamo pastato rekonstrukcija, ribota infrastruktūra ar didesniu derinimų skaičiumi. Tokiais atvejais vien techninis įrankių išmanymas nėra pakankamas – reikia gebėti anksti įvertinti galimus scenarijus ir jų pasekmes.
Nematoma efektyvumo dalis – aiškiai perduodama užduotis
Viena dažniausių projektavimo laiko praradimo priežasčių yra ne technologijų trūkumas, o komunikacijos neapibrėžtumas. Neaiškiai suformuluota užduotis, ne iki galo suderinti lūkesčiai ar nevienodai suprastas sprendinys dažnai reiškia papildomus derinimo ciklus.
Projektavimo procesą galima prilyginti algoritmui – nuosekliai perduodamų užduočių ir sprendimų sekai tarp skirtingų komandos narių. Jei pradžioje informacija perduodama netiksliai, klaida ar neapibrėžtumas keliauja per visą grandinę ir vėliau gali virsti korekcijomis, taisymais ar vėlavimais.
„Projektavime labai svarbu ne tik tai, kokį įrankį naudojame, bet ir kaip tiksliai perduodame informaciją. Neaiškiai suformuluota užduotis beveik visada reiškia papildomus grįžimus atgal. Todėl efektyvumas prasideda nuo aiškaus klausimo: ką turime išspręsti, kas už tai atsakingas ir kokia seka priimami sprendimai“, – teigia T. Kučinskas.
Pasak jo, būtent mažiau matomos proceso dalys – užduočių standartizavimas, atsakomybės ribos, vidinės taisyklės ir išmoktų pamokų analizė – dažnai nulemia, ar projektas juda sklandžiai, ar stringa. Technologijos tokią sistemą gali sustiprinti, tačiau jos negali jos pakeisti.
Laiką taupo ne skubėjimas, o mažesnis grįžimų atgal skaičius
Projektavimo efektyvumas neturėtų būti suprantamas kaip siekis viską atlikti kuo greičiau. Realus laiko taupymas atsiranda tada, kai mažėja pakartotinių iteracijų, sprendimai priimami laiku, o rizikos identifikuojamos dar prieš joms tampant problema.
Būtent todėl technologijos, BIM modeliai ir dirbtinis intelektas turėtų būti vertinami ne kaip atskiras projektavimo greičio sprendimas, o kaip priemonės, padedančios tiksliau valdyti procesą. Kai užduotis aiški, komanda patyrusi, o sprendimų seka valdoma nuosekliai, technologijos leidžia greičiau tikrinti, koreguoti ir įgyvendinti sprendinius. Kai sistema neaiški, jos tik pagreitina neapibrėžtumą.
„Didžiausia projektavimo efektyvumo vertė šiandien yra ne greitis pats savaime, o gebėjimas projektą paversti kontroliuojamu ir prognozuojamu procesu. Laiką taupo ne skubėjimas, o tikslumas – kai komanda žino, kokį sprendimą priima, kodėl jį priima ir kaip jis paveiks visą projektą“, – apibendrina T. Kučinskas.
About the Author
