Kai kalbame apie mokslo proveržius, dažniausiai dėmesys krypsta į Nobelio premijas, garsius mokslininkus ar revoliucinius atradimus. Tačiau už daugelio jų slypi ne vienos mokslininkų grupės darbas, o dešimtmečius kuriami tarptautiniai tinklai, partnerystės ir pasitikėjimu grįsti ryšiai. Būtent tokią mokslo pusę mato ir formuoja Plamena Markova – Europos molekulinės biologijos laboratorijos (EMBL) Tarptautinių ryšių skyriaus vadovė.
P. Markova koordinuoja EMBL bendradarbiavimą su valstybėmis narėmis, Europos Sąjungos (ES) institucijomis partnerėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. Prieš prisijungdama prie EMBL ji dirbo tarptautinių santykių, Europos politikos ir tarptautinės teisės srityse, o EMBL dirba daugiau nei 15 metų.
Su P. Markova kalbėjomės apie tai, kodėl bendradarbiavimas tapo neatsiejama šiuolaikinio mokslo dalimi, ką EMBL partnerystės suteikia tokioms šalims kaip Lietuva ir kodėl ateities mokslo iššūkiai nebebus įveikiami pavieniui.
Pirmiausia – kaip pradėjote dirbti EMBL? Ką ši organizacija jums davė profesiniu požiūriu?
EMBL dirbu jau 15 metų, tad tai buvo ilga kelionė. Profesiniu požiūriu ši organizacija man suteikė visiškai kitokį supratimą apie mano ankstesnę profesinę sritį – tarptautinį bendradarbiavimą ir Europos valdymo procesus. Čia galėjau pamatyti, kaip visa tai veikia mokslo ir mokslinių infrastruktūrų kontekste.
Tai buvo labai įdomi ir kartu sudėtinga patirtis – stebėti dviejų pasaulių susidūrimą. Tačiau man atrodo, kad tarpvyriausybinėje organizacijoje, tokioje kaip EMBL, šie pasauliai dera itin natūraliai.
Kaip suprantu, nesate mokslininkė pagal išsilavinimą. Kaip nusprendėte, kad norite dirbti su mokslininkais, moksliniais projektais ir laboratorijomis? Kas jus patraukė?
Vienas svarbiausių EMBL bruožų man visada buvo jos bendradarbiavimo kultūra. Aš pati atėjau iš tarptautinio bendradarbiavimo pasaulio ir puikiai suprantu tarptautinių santykių svarbą įvairiose visuomenės gyvenimo srityse – ekonomikoje, politikoje, visuomenėje apskritai. EMBL iš esmės ir yra būtent tai – didelė tarpvyriausybinė organizacija, kurios tikslas yra suburti valstybes bendram darbui.
Visos jos remiasi bendra nuostata, kad mokslas kuria abipusę naudą. Per visą savo karjerą mane domino tarptautinė teisė, klimato kaitos klausimai ir moksliniai atradimai. Todėl mokslinė dedamoji man buvo labai įdomi ir dėl kitos priežasties – mokslas yra viena iš nedaugelio sričių, kuri neabejotinai sujungia valstybes net tada, kai geopolitinė situacija tampa itin trapi.
Paminėjote abipusę naudą partneriams. Tačiau kodėl partnerystės apskritai tapo tokia svarbia EMBL misijos dalimi?
EMBL misija visada buvo jungti valstybes ir kurti pridėtinę vertę per tinklus, bendradarbiavimą ir sėkmingo mokslinio modelio sklaidą. Svarbu tai, kad visa tai daroma ne izoliuotai, o bendruomenių, kurioms tarnaujame, labui.
Partnerystės programa yra viena svarbiausių dalių įgyvendinant šią misiją. Ji leidžia užtikrinti, kad EMBL modelis, mūsų puoselėjami standartai, mokslinės kokybės samprata ir bendradarbiavimo kultūra būtų perduodami nacionaliniu lygmeniu valstybėms narėms. Būtent dėl to partnerystės ir atsirado – siekiant integruoti šalis į platesnę EMBL organizacinę dvasią ir veiklos sistemą.
Mokslas yra ilgalaikis žaidimas – maratonas, net jei skamba kaip klišė. Kokios, jūsų nuomone, sudedamosios dalys paverčia bendradarbiavimą ilgalaike sėkmės istorija?
Mokslas apskritai yra bendradarbiavimo veikla. Biologijoje, gyvybės moksluose ir daugelyje kitų sričių mokslas niekada nevyksta vienoje laboratorijoje ar vieno žmogaus galvoje – net jei ten jis ir užgimsta. Jis remiasi žinių, duomenų ir idėjų dalijimusi.
Jeigu mokslinė idėja gimsta vienoje laboratorijoje, ji vėliau plėtojama diskusijose, bendruose projektuose, žmonių mainuose ir mokymuose. Tik tada ji išauga į ilgalaikę sėkmės istoriją.
Gyvybės moksluose ypač gerai žinome, kad net ir labai sėkmingo projekto rezultatai dažniausiai nepasirodo po metų. Kartais reikia daugelio metų, kol tampa matomas tikrasis poveikis visuomenei, inovacijoms, ekonomikai ar mūsų kasdieniam gyvenimui.
Tai matėme su kriogeninės elektroninės mikroskopijos technologija (cryo-EM), vakcinomis, įvairiomis terapijomis.
Tačiau man atrodo, kad dar svarbiau už galutinį rezultatą yra tinklai, pasitikėjimas ir skirtingų perspektyvų mainai, kurie gimsta bendradarbiavimo procese.
Mokslo pasaulis taip pat labai konkurencingas. Valstybės, universitetai ir laboratorijos varžosi, kas pirmi paskelbs atradimą. Kartais nuo to priklauso net Nobelio premijos. Jūsų profesine nuomone, kiek mokslo pažangos lemia konkurencija, o kiek – bendradarbiavimas?
Man atrodo, kad tokio dvejetainio požiūrio reikėtų vengti. Šiuolaikiniuose gyvybės moksluose konkurencija ir bendradarbiavimas yra to paties mechanizmo dalys.
Laboratorijų lygmeniu konkurencija egzistuoja ir dažnai būtent ji skatina siekti aukščiausios kokybės. Noras būti pirmam, atrasti ką nors nauja yra svarbi pažangos jėga.
Tačiau infrastruktūra, duomenys ir standartai yra bendri. Didelė dalis laboratorijų sukurtų duomenų tampa viešai prieinama ir naudojama kitų mokslininkų. Mokslinės bendruomenės standartai kuriami bendromis pastangomis Europos ir pasaulio mastu.
Todėl gyvybės moksluose atvirumo ir bendradarbiavimo kultūra yra ne mažiau svarbi nei konkurencija. Žmonės, kurie šiuos du dalykus suvokia kaip visiškas priešybes, galbūt nemato tikrojo šiuolaikinio mokslo paveikslo.
Gal galite pateikti pavyzdį, kai partnerystė leido pasiekti rezultatų, kurie greičiausiai nebūtų buvę pasiekti kitaip?
Negaliu nepagalvoti apie Lietuvos partnerystę. Ji dar labai jauna, tačiau jau dabar matome labai įspūdingus rezultatus.
Per labai trumpą laiką į Lietuvą pavyko pritraukti aukščiausio lygio talentų. Dauguma jų jau yra gavę prestižinius Europos mokslo tarybos (ERC) grantus ir vykdo itin ambicingus bei novatoriškus projektus.
Manau, kad partnerystė su EMBL buvo lemiamas veiksnys, prisidėjęs prie šios sėkmės. Tai labai geras pavyzdys, kaip EMBL modelis, jo standartai ir keliami meistriškumo siekiai gali būti sėkmingai perkelti į nacionalinį lygmenį.
Daugelis tarptautinių partnerysčių daug dėmesio skiria ankstyvosios karjeros tyrėjams. Kokias galimybes tokios partnerystės sukuria žmonėms, kurie tik pradeda savo mokslinį kelią?
Pirmiausia EMBL suteikia daug galimybių institucijoms partnerėms mobilumo ir matomumo srityse.
Turime doktorantūros ir podoktorantūros programas, bendras mokymo iniciatyvas, kursus ir konferencijas. EMBL yra didžiausias gyvybės mokslų mokymo centras Europoje.
Tai suteikia ankstyvosios karjeros mokslininkams galimybę dirbti su geriausiais specialistais, naudotis infrastruktūra, kurti ryšius ir mokytis aplinkoje, kuri kitu atveju jiems būtų sunkiai prieinama. Tačiau mums svarbu ne tik EMBL ekosistema. Siekiame, kad partnerystės būtų susietos tarpusavyje. Todėl Lietuvos partneriai gali naudotis galimybėmis, atsirandančiomis Šiaurės šalių ar Lenkijos partnerėse ir atvirkščiai.
Taip sukuriamas dar platesnis tarptautinis tinklas ir atveriamos naujos galimybės ankstyvosios karjeros tyrėjams bendradarbiauti ir tobulėti tarptautinėje aplinkoje.
Ar teisingai suprantu, kad tokios partnerystės gali padėti susigrąžinti talentus į Lietuvą?
Be abejo. Lietuvos partnerystė yra puikus pavyzdys. Norime matyti talentų judėjimą po Europą, tačiau taip pat norime, kad talentingi žmonės sugrįžtų į savo gimtąsias šalis. EMBL taiko devynerių metų modelį – nesiūlome nuolatinių akademinių pozicijų ir nesiekiame išlaikyti mūsų parengtų talentų. Tai natūraliai skatina tyrėjus ieškoti galimybių savo kilmės šalyse.
Partnerystės tampa savotišku magnetu, traukiančiu talentus atgal namo. Po darbo institucijose partnerėse, kurios taip pat veikia pagal laiko atžvilgiu ribotą EMBL modelį, šie mokslininkai dažnai toliau įsilieja į nacionalinę mokslo ekosistemą. Į tai galima žiūrėti kaip į itin sėkmingai veikiančią talentų ugdymo ir sugrįžimo grandinę.
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną didžiausią šių laikų mokslinį iššūkį, kurio neįmanoma įveikti vienai institucijai ar vienai valstybei, ką pasirinktumėte?
Turbūt į klausimą atsakyčiau kitu klausimu – kokį šiandienos iššūkį realiai galėtų įveikti viena institucija? Man būtų sunku tokį įvardyti. Būtent todėl mokslas jau daugelį dešimtmečių laikomas diplomatijos įrankiu – nes jau seniai suprasta, kad į svarbiausius klausimus neįmanoma atsakyti be bendradarbiavimo.
Tačiau jei reikėtų išskirti vieną sritį, kurioje bendradarbiavimas yra ypač svarbus, turbūt kalbėčiau apie dirbtinį intelektą. Šiandien susiduriame su milžiniškais duomenų kiekiais, o jie tik dar labiau augs tobulėjant dirbtiniam intelektui. Klausimas, kaip panaudosime dirbtinį intelektą mokslui, bus vienas svarbiausių ateities klausimų.
EMBL mano, kad gyvybės mokslai yra išskirtinai gerai pasirengę tapti šios transformacijos lyderiais. Taip yra todėl, kad ši sritis jau daugelį metų kaupia patirtį kuriant, tvarkant, saugant ir atvirai dalijantis aukštos kokybės moksliniais duomenimis. Būtent ši patirtis suteikia tvirtą pagrindą lyderystei dirbtinio intelekto eroje.
Kokius privalumus tokios šalys kaip Lietuva suteikia didelėms tarptautinėms organizacijoms?
Vienas didžiausių mažesnių valstybių pranašumų yra jų lankstumas. Jos dažnai gali greičiau nei didelės federacinės valstybės įgyvendinti nacionalines strategijas ir prioritetus.
Be to, mažesnėse šalyse neretai susiformuoja stiprios specializacijos, jose dirba išskirtinai talentingi ir motyvuoti žmonės.
Lietuvoje tai ypač akivaizdu biotechnologijų ir lazerių srityse. Tokios specializacijos leidžia sukaupti kritinę kompetencijų masę, kuri tampa itin vertinga tarptautiniam bendradarbiavimui.
Puikus pavyzdys – Lietuvos kompetencija CRISPR technologijų srityje. Ji padėjo Lietuvai užimti reikšmingą poziciją tarptautinėje gyvybės mokslų bendruomenėje.
Kaip EMBL apibrėžia sėkmę tarptautinių partnerysčių kontekste?
Norime matyti partnerysčių tinklą, kuris būtų glaudžiai susijęs su EMBL, bet kartu aktyviai bendradarbiautų ir tarpusavyje. Norime matyti, kaip žmonės juda tarp šalių, keičiasi idėjomis, kuria ambicingus projektus ir kartu ieško sprendimų, kaip įveikti iššūkius, su kuriais susiduria mūsų visuomenės.
Norime, kad šios partnerystės taptų nacionaliniais kompetencijos centrais ir kartu prisidėtų prie reikšmingos regioninės bei Europos gyvybės mokslų pažangos.
Žinoma, džiugu matyti Nobelio premijas ir kitus išskirtinius pasiekimus. Tačiau ne mažiau svarbu, kad žmonės kurtų tvirtus pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstus tinklus, kurie atlaikytų laiko išbandymus ir peržengtų valstybių sienas.
Būtent tam buvo sukurta EMBL. Taip padedame kurti stiprias mokslinių tyrimų ekosistemas ir tokią mokslinę aplinką, kurioje mokslas gali išlikti atviras, ambicingas ir kuriantis ilgalaikę vertę.
About the Author
