Andrius Pranckevičius, „Kauno grūdų“ generalinis direktorius
Lietuva užsiaugina gerokai daugiau grūdų, nei pati suvartoja. Todėl kalbant apie maisto sektoriaus atsparumą svarbu pabrėžti, kad tiesioginė grūdų žaliavos trūkumo rizika mūsų šaliai nėra aktuali. Grūdų žaliavos turime pakankamai, o grūdų pramonėje ji įprastai sandėliuojama visam sezonui – nuo vieno derliaus iki kito.
Vis dėlto tai nereiškia, kad geopolitiniai sukrėtimai Lietuvos maisto sektoriaus neveikia. Jų poveikis dažniausiai yra netiesioginis: keičiasi žaliavų kainos biržose, brangsta logistika, laivų frachtai, kuras, dujos ir elektra. Dėl to didėja žemės ūkio darbų, žaliavų paruošimo, pervežimo ir gamybos sąnaudos.
Kuras grūdų sektoriuje yra viena svarbiausių savikainos dalių. Jis reikalingas traktoriams, kombainams ir kitai žemės ūkio technikai, o grūdų džiovykloms būtinos dujos ir elektra. Energijos išteklių kainos svarbios ir gamykloms, todėl tarptautinės įtampos gana greitai persiduoda visai maisto gamybos grandinei.
Tai parodė ir įtampa dėl Irano. Nors konfliktas vyksta už kelių tūkstančių kilometrų, jo poveikis buvo juntamas ir Lietuvoje – kilo dujų ir kuro kainos. Tai nėra tiesioginis poveikis maisto kiekiui, tačiau jis svarbus ūkių ir gamintojų savikainai, kainodarai bei pelningumui.
Todėl šiandien apie maisto sektorių reikia kalbėti plačiau nei tik per derliaus ar gamybos prizmę. Geopolitikos kontekste svarbūs tampa energetikos, logistikos, kuro tiekimo, žaliavų judėjimo, darbuotojų prieinamumo ir veiklos tęstinumo klausimai. Būtent nuo šių grandžių priklauso, ar krizės metu turima žaliava galėtų virsti realiai vartotojus pasiekiančiu maistu.
Krizės metu žaliavos būtų, bet ar veiktų sistema
Jeigu krizė kiltų Lietuvoje, grūdų žaliavos, tikėtina, turėtume – įmonės ją arba laiko fiziškai, arba yra iš anksto sudariusios tiekimo sutartis iki kito derliaus. Tačiau ne visos maisto pramonėje naudojamos žaliavos yra vietinės. Pavyzdžiui, pašarų pramonėje naudojama soja, amino rūgštys ir kiti komponentai atkeliauja iš Brazilijos, Argentinos ar kitų tolimų rinkų. Tokių žaliavų metams į priekį neprikaupsi – dažniausiai kalbame apie kelių mėnesių atsargas.
Vis dėlto pasirengimas krizėms priklauso ne tik nuo žaliavų. Dar svarbiau, ar valstybė gali užtikrinti maisto įmonių veiklos tęstinumą. Čia esminiai klausimai yra darbuotojai, energetika, kuras ir logistika.
Maisto įmonės turi aiškiai žinoti, ar krizės atveju jų darbuotojai galėtų toliau dirbti, ar nebūtų mobilizuojami, ar nebūtų nukreipiami kitoms funkcijoms vykdyti. Patys darbuotojai taip pat turėtų žinoti savo teises ir pareigas. Šiandien tokio aiškumo dar trūksta.
Ne mažiau svarbus yra energetikos klausimas. Įmonėms turi būti aišku, kaip būtų užtikrinamas nepertraukiamas elektros ir dujų tiekimas, kur būtų generatoriai, kam jie būtų priskirti ir kaip veiktų rezervai. Šiuo metu matome pastangų spręsti dujų tiekimo klausimą, tačiau krizės atveju sprendimai turi atitikti realų maisto grandinės veikimą.
Tai ypač svarbu pašarų gamybai, nuo kurios tiesiogiai priklauso gyvulininkystės sektorius – paukštininkystė, kiaulininkystė ir kitos kasdieniam vartojimui reikšmingos maisto gamybos dalys. Jeigu tokios grandys liktų už prioritetinio dujų tiekimo ribų, krizės metu rizikuotume apsaugoti tik dalį sistemos, nors realus maisto tiekimo tęstinumas priklauso nuo visos grandinės veikimo.
Su energetika tiesiogiai susijusi ir logistika: žaliavos į gamyklas atvažiuoja iš ūkių, kroviniai kasdien juda dešimtis ar šimtus kilometrų, todėl būtini aiškūs kuro tiekimo taškai ir saugūs logistikos sprendimai.
Verslas gali planuoti tik tai, ką pats kontroliuoja. Kai kur įmonės savo iniciatyva stato generatorius, įsirengia saulės elektrines ant stogų, tvarko energijos rezervus. Tai padeda, bet neišsprendžia visos sistemos klausimų. Apie tai kalbame tiesiogiai ir per asociacijas, tačiau aiškumo vis dar trūksta. Vertiname energetikos sektoriaus ir valstybės institucijų pastangas ieškoti sprendimų, tačiau priimant juos būtina girdėti ir tas įmones, kurioms krizės metu tektų prisiimti maisto tiekimo atsakomybę. Geopolitinės įtampos tęsiasi jau ne vienus metus, todėl veiklos tęstinumo klausimai turėtų būti aiškiai sudėlioti dar prieš krizę.
Maisto produktų rezervas negali būti simbolinis
Valstybės maisto produktų rezervavimo sistema formaliai jau veikia, ir mes joje dalyvaujame. Tačiau praktikoje jos mastas kol kas per mažas. Valstybės kontrolės auditas parodė, kad 2024 m. valstybės rezerve buvo sukaupta tik 17 proc. reikalingų maisto produktų atsargų, o 2023 m. jų nebuvo visai. Tai tik patvirtina, kad svarbu ne vien turėti aprašytą tvarką, bet ir realiai veikiančią sistemą. Jeigu įmonė saugo kelis tūkstančius pakelių miltų, realios krizės atveju tai neturėtų reikšmingo poveikio.
Krizės metu turi būti aišku, kokie produktai rezervuoti, kur jie yra, kaip jie būtų paimami, kas juos vežtų ir kaip būtų užtikrinamas tiekimas. Maisto sektoriuje negalima tikėtis, kad visa tai pavyks suorganizuoti paskutinę minutę – veikiančią sistemą reikia turėti iš anksto.
Lietuvos maisto sektorius turi stiprų pagrindą – vietinę žaliavą, gamybos pajėgumus ir patirtį. Tačiau geopolitinių įtampų laikotarpiu atsparumą lemia ne tik atsargos sandėliuose, bet ir visos grandinės veikimas: gamyklos, darbuotojai, energijos ir kuro tiekimas, logistika. Verslas gali pasiruošti tik tam, ką pats kontroliuoja, tačiau šie klausimai turi būti sudėlioti visos sistemos lygiu.
About the Author
