„Kol egzistuos žmonija, žmonėms reikės būstų, nuolat išliks poreikis auginti maistą, dirbti, ilsėtis – tam neišvengiamai reikalinga žemė. Todėl protingo žemės valdymo ir žemės bei su ja susijusio turto vertės nustatymo aktualumas tik didės“, – taip į ateitį žvelgia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) studijų programos Žemėtvarka ir nekilnojamojo turto vertinimas studentė Patricija Sasnauskaitė.
Pralaužti ledus – nebe taip sunku
Mokykloje P. Sasnauskaitę labiausiai žavėjo geografijos pamokos – žemėlapiai, teritorijų analizė, kraštovaizdžių pažinimas, o globalūs procesai skatino domėtis pasauliu, žmonių veikla ir jos poveikiu aplinkai. Ieškodama studijų krypties, Patricija atrado žemėtvarkos ir nekilnojamojo turto vertinimo studijas. Merginai ši specialybė pasirodė kaip puikus balansas tarp teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, leidžiančių realiai prisidėti prie tvaraus aplinkos formavimo ir visuomenės gerovės kūrimo.
Studijos VDU Žemės ūkio akademijoje Patricijai atvėrė galimybių klodus. „Praktikos metu įgyti įgūdžiai ir darbo patirtis leido geriau suprasti pasirinktą profesinę kryptį ir jos svarbą visuomenėje. Studijos išmokė kritiškai mąstyti, dirbti komandoje, spręsti kompleksines problemas, o svarbiausia – suvokti, kad kiekvienas specialistas gali prisidėti prie atsakingo ir tvaraus žemės naudojimo. Trečiame kurse atlikau praktiką vienoje didžiausių infrastruktūros projektavimo įmonių. Po praktikos likau dirbti toje pačioje įmonėje. Darbas man leido suprasti, koks platus dalykas yra žemėtvarka, o studijų metu įgytos žinios leidžia lengviau atlikti man skirtas užduotis. Studijos taip pat suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, nebeliko baimės „pralaužti ledus“ užmezgant pokalbius ir pažintis su naujais žmonėmis. Supratau, kad klysti ar nebūti pakankamai geram yra žmogiška“, – tikina Patricija.
Garbė ir atsakomybė rūpintis unikaliu ištekliu
Paklausta, kaip, jos nuomone, žemėtvarkos ir nekilnojamojo turto vertinimo specialistai gali prisidėti prie tvaraus ir atsakingo žemės naudojimo, Patricija sako, kad ši profesija yra tiesiogiai susijusi su žeme – vienu pagrindinių išteklių. „Mes turime unikalią galimybę daryti realų poveikį tam, kaip šis išteklius – žemė naudojama. Turime būti ne tik techniškai kompetentingi, bet ir turėti platų požiūrį, suprasti galimas ilgalaikes pasekmes ir veikti atsakingai, galvodami apie ateities kartas“, – sako motyvuota studentė.
Pasak Patricijos, aukštos kvalifikacijos specialistai yra atsakingi už darnų teritorijų planavimą ir vystymą. „Galime projektuoti teritorijas taip, kad būtų išvengta nevaldomo miestų išsisklaidymo, kuris „suvalgo“ žemės ūkio paskirties žemę – ypatingai su našiomis žemės ūkio naudmenomis – bei gamtines teritorijas, tokiu būdu didindamas infrastruktūros vystymo kaštus ir transporto taršą. Reikia skatinti efektyvesnį urbanizuotų ir naujai urbanizuojamų teritorijų naudojimą. Projektuodami turime numatyti ir saugoti žaliąsias erdves, miškus, vandens telkinius, koridorius laukinei gamtai judėti. Tai svarbu biologinei įvairovei, oro kokybei, rekreacijai ir net klimato kaitos švelninimui. Turime padėti užtikrinti, kad derlinga žemė būtų naudojama maisto gamybai, o ne lengva ranka paverčiama statybų aikštelėmis. Racionalus žemės naudojimas turėtų apimti ir Lietuvoje „tarsi vis dar neprigyjančius“ žemės konsolidacijos projektus, kurie ūkininkams leistų efektyviau bei tvariau dirbti žemę ir galėtų padėti išspręsti ir kitas kylančias problemas, tokias kaip sklypų „susiskaldymas“ po žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinimo projektų ir pan. Taip pat mes žemėtvarkininkai labai pagrįstai galime padėti parinkti tinkamiausias vietas vėjo jėgainių ar saulės parkų statybai, minimizuojant neigiamą poveikį aplinkai ir visuomenei. Planuodami teritorijas taip pat turime atsižvelgti į gamtines rizikas (pavyzdžiui, potvynių zonas, erozijos paveiktas teritorijas) ir jose vengti sudaryti sąlygas statybų aikštelėms ar kitos netinkamoms veikloms“, – vardija pašnekovė.
„Natūralu – neišvengiamai visada kils klausimų apie žemės naudojimo paskirties keitimą, teritorijų planavimą, nekilnojamojo turto formavimą, kadastrinius matavimus, žemės konsolidaciją, ginčų sprendimą – tam reikės žemėtvarkininkų. Nekilnojamojo turto rinka yra vienas iš ekonomikos variklių ir svarbi investicijų sritis. Pirkimo-pardavimo sandoriai, paskolos, draudimas, mokesčiai, investiciniai projektai – visur reikalingas objektyvus ir profesionalus turto vertinimas. Ekonomikai svyruojant, poreikis patikimam nekilnojamojo turto vertinimui netgi išauga“, – teigia Patricija.
Studijų programa – unikali savo aprėptimi
Kaip teigia VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto Žemėtvarkos ir geomatikos katedros vedėja doc. dr. Jolanta Valčiukienė, net ir trumpam sustojus žemėtvarkos specialistų darbui, būtų praktiškai paralyžiuotas valstybės funkcionavimas, nes nė vienos viešos ar privačios teritorijos formavimas, naujo kelio, tilto, pastato statyba ar jo kaip nekilnojamojo turto vertinimas nevyksta nedalyvaujant žemėtvarkininkui ar nekilnojamojo turto vertintojui. „Akivaizdu – šių specialistų poreikis auga ir toks išliks ir ateityje. Žemėtvarka ir nekilnojamojo turto vertinimas – tai vienintelė tokio pobūdžio universitetinė aplinkos inžinerijos krypties studijų programa visoje Lietuvoje, unikali savo plačia aprėptimi (apima žemėtvarkos, geodezijos ir nekilnojamojo turto vertinimo sritis), palyginti su kitose aukštosiose mokyklose vykdomomis panašaus pobūdžio studijų programomis. VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto studijų programoje Žemėtvarka ir nekilnojamojo turto vertinimas rengiami žemėtvarkos specialistai, gebantys rengti žemėtvarkos planavimo dokumentus ir projektus, atlikti žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastrinius matavimus, vertinimą bei kitus geodezinius darbus, taip pat žinantys esminius tvaraus teritorijų planavimo, žemės ir kito nekilnojamojo turto valdymo ir administravimo principus. Studijų metu gilinamasi ne tik į žemės ir kito nekilnojamojo turto naudojimo, formavimo, planavimo valdymo bei administravimo aspektus, bet ir į klimato kaitos bei aplinkosaugos problemų sprendimą taikant GIS ir kitas inovatyvias inžinerines priemones“, – vardija doc. dr. J. Valčiukienė.
About the Author
