Kas iš tikrųjų lemia, ar paveldas regione tampa vietos tapatybės dalimi, ar lieka tik įpareigojimų ir draudimų lauku? Atsakymo į šį klausimą birželio 17–19 d. Telšių apskrityje ieškojo Valstybinės kultūros paveldo komisijos administracijos darbuotojai, kuriuos lydėjo Paveldo komisijos narė, Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė.
Trijų dienų darbiniai vizitai vyko Rietavo, Plungės, Mažeikių ir Telšių rajonų savivaldybėse, kur buvo lankomi kultūros paveldo objektai, susitikta su paveldosaugininkais, savivaldybių atstovais, seniūnais, muziejininkais, vietos bendruomenių nariais, objektų valdytojais ir klebonais. Būtent šiuose pokalbiuose išryškėja, kur paveldas tampa bendru rūpesčiu, o kur vis dar stringama tarp finansavimo trūkumo, viešųjų pirkimų, perteklinių procedūrų ar nepakankamo dialogo.
Telšių apskrities vizitai yra Paveldo komisijos tęsiamo darbo dalis, siekiant tobulinti Savivaldybių paveldosauginį indeksą. 2024 m. dėmesys buvo skirtas Alytaus apskričiai, 2025 m. – Vilniaus apskričiai, o šiemet analizuojamos Telšių apskrities savivaldybių patirtys. Šį etapą užbaigs baigiamasis renginys, kuriame bus aptarti svarbiausi regiono paveldosaugos iššūkiai, gerosios praktikos ir įžvalgos.
Rietavas: paveldas kaip bendrystės ir mecenatystės laukas
Rietavo savivaldybėje vizitas pradėtas nuo Lopaičių piliakalnio ir etnomitologinio komplekso – gyvos, lankomos vietos, kurioje vyksta renginiai, tačiau kartu išryškėja ir sudėtingi teritorijos priežiūros klausimai. Dalis komplekso susijusi su privačiu mišku, todėl paveldosaugos problemos čia neapsiriboja vien objekto ribomis – jos susijusios ir su aplinkos valdymu.
Ryškus Rietavo savivaldybės bruožas – bendrakūra. Žemaičių senųjų amatų muziejus Lopaičiuose veikia kaip privati iniciatyva, kuri iš asmeninio įsipareigojimo tapo vietos atminties saugojimo erdve. Tverų bažnyčios tvarkybos istorijoje svarbų vaidmenį atliko savivaldybė, parapija ir mecenatai. Savivaldybė ne tik prisideda prie sakralinio paveldo tvarkymo, bet ir aktyviai telkia galimus rėmėjus.
Rietavo dvaro sodyba savivaldybei yra vienas iš prioritetinių objektų. Parkas tvarkomas ir talkų principu, siekiant stiprinti bendrystės jausmą – paveldas čia suvokiamas kaip visų bendras reikalas. Kartu Rietave aiškiai įvardyti ir praktiniai iššūkiai: rangovų trūkumas, darbų kokybė, viešųjų pirkimų sudėtingumas, specialistų atestavimo klausimai. Tai problemos, kurios kartojasi ir kitose savivaldybėse.
Plungės rajonas: bendruomenės, kurios prikelia pastatus
Plungės rajone vienu ryškiausių pavyzdžių tapo Kuliai. Buvusios klebonijos ūkiniame pastate šiandien veikianti „Kultūros virenė“ rodo, kaip bendruomenės pastangomis apleistas pastatas gali tapti gyvybinga edukacijų, renginių, parodų ir kulinarinių veiklų vieta. Tai ne tik sutvarkytas objektas, bet ir veikiantis kultūrinis centras, gebantis pritraukti žmones ir iš dalies išsilaikyti pats.
Plungės rajone ypač aiškiai išryškėjo aktyvių bendruomenių lyderių svarba. Savivaldybė palaiko bendruomenines iniciatyvas, o rajone veikia daugiau kaip 20 bendruomenių. Susitikimuose pabrėžta, kad požiūris į paveldą keičiasi: jis vis mažiau suvokiamas kaip „baubas“ ar draudimų sistema, vis labiau – kaip galimybė stiprinti vietos tapatybę ir gyvybingumą.
Kartu Plungės rajone matyti ir dideli finansiniai iššūkiai. Plungės dvaras išlieka vienu svarbiausių savivaldybės prioritetų, tačiau dėmesio reikia ir kitiems objektams – Kulių šventoriui, sakraliniams Beržoro pastatams, Plungės bažnyčios vargonams, Šateikių bažnyčiai, Platelių dvarui. Plateliuose ypač ryškiai atsiskleidė situacija, kai paveldinis pastatas tampa institucijos, kurios pagrindinė funkcija nėra paveldotvarka, atsakomybe. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija dvarą prižiūri pagal galimybes, tačiau didesnei tvarkybai būtinas tikslinis finansavimas.
Alsėdžiuose svarbiausia tema tapo konsultavimas. Vietoje vykstantys Kultūros paveldo departamento susitikimai su gyventojais ir bendruomenėmis padeda mažinti įtampas, aiškinti reikalavimus ir ieškoti kompromisų. Tai rodo, kad paveldosaugoje labai svarbus ne tik kontrolės, bet ir pagalbos mechanizmas.
Mažeikių rajonas: dialogas keičia požiūrį į paveldosaugą
Mažeikių rajone aplankyta Seda, Renavo dvaras, Židikai, Tirkšliai, Viekšniai ir Pavirvytės dvaras. Šios savivaldybės patirtys ypač aiškiai parodė, kiek daug paveldosaugoje lemia dialogas.
Sedoje apžiūrėta bažnyčia, šventoriaus vartai, vandens malūnas ir magazinas. Vandens malūnas – sėkmingas privataus valdytojo sutvarkyto objekto pavyzdys, kuris šiandien naudojamas kultūrinėms veikloms. Sedos magazinas tvarkomas pagal Paveldotvarkos programą ir ateityje turėtų tapti dar viena kultūrinių veiklų erdve.
Susitikime Renavo dvare daug kalbėta apie konsultavimo svarbą. Viekšniuose anksčiau buvo juntamas neigiamas gyventojų požiūris į paveldosaugą – paveldosaugininkai buvo siejami su draudimais ir ribojimais. Tačiau nuoseklios Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės konsultacijos, susitikimai su gyventojais ir institucijomis padėjo keisti situaciją. Tai vienas aiškiausių pavyzdžių, kad konfliktus paveldosaugoje dažnai galima spręsti ne griežtinant kontrolę, o stiprinant komunikaciją.
Židikuose išryškėjo sakralinio ir literatūrinio paveldo sąsajos. Savivaldybė mato galimybę išsaugoti senąją kleboniją ir joje įkurdinti M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos muziejų. Tirkšliuose ryškus aktyvaus klebono vaidmuo – bažnyčia tvarkoma, atlikti polichrominiai tyrimai, puoselėjamos autentiškos detalės, vykdoma edukacinė veikla.
Viekšnių vaistinės muziejus – sutvarkyto ir sėkmingai veikiančio objekto pavyzdys. Pastatas restauruotas savivaldybės ir „ORLEN LIETUVA“ lėšomis, veikia muziejus, prižiūrimas vaistažolių kiemelis, objektas įtrauktas į Europos istorinių vaistinių ir vaistinių sodų kultūros kelią. Pavirvytės dvaras savo ruožtu parodė privataus savininko atsidavimo svarbą – medinis dvaras prikeltas, jame vyksta renginiai ir ekskursijos, tačiau savininkui teko susidurti su stogo darbų kokybės ir techninės priežiūros klausimais.
Mažeikių rajono patirtis rodo, kad paveldosauga tampa veiksmingesnė tada, kai valdytojai, bendruomenės, savivaldybė ir paveldosaugininkai kalbasi kaip partneriai.
Telšių rajonas: stiprūs instrumentai ir kultūrinis įveiklinimas
Telšių rajone išryškėjo savivaldybės gebėjimas kurti paveldui skirtus finansavimo ir priežiūros instrumentus. Savivaldybė turi priemones sakralinio paveldo tvarkybai, istorinių miestelių statinių ir aplinkos tvarkymui, piliakalnių pritaikymui lankymui, kapinių kryžių ir paminklų inventorizavimui bei išsaugojimui. Vis dėlto pastebėta, kad ne visos lėšos išnaudojamos – paraiškų kartais pateikiama mažiau, nei savivaldybė galėtų finansuoti. Tai rodo, kad vien finansavimo nepakanka: reikia ir aktyvesnio informavimo, konsultavimo, paskatinimo.
Rainių kančios koplyčia priminė, kad paveldas gali būti ir labai jautrios istorinės atminties vieta. Tvarkant tokį objektą svarbu suderinti pagarbą vietai, darbų kokybę, procedūrinius reikalavimus ir bendruomenės lūkesčius. Čia ypač išryškėjo viešųjų pirkimų ir procedūrų poveikis jautrių objektų tvarkybos tempui.
Biržuvėnų dvaras – vienas sėkmingiausių Telšių rajono paveldo įveiklinimo pavyzdžių. Nuo 2024 m. dvaro sodybą valdantis Žemaitijos turizmo informacijos centras suteikė objektui aiškią kultūrinę ir edukacinę kryptį. Dvare vyksta neformaliojo švietimo veiklos, veikia menų ir edukacijų centras, bendradarbiaujama su „Alkos“ muziejumi ir Vilniaus dailės akademijos Telšių galerija. Siekiama, kad dvaras netaptų masinių švenčių vieta, o išlaikytų kultūrinę paskirtį.
Telšiuose ir apskritai visame regione daug dėmesio skiriama mažajai sakralinei architektūrai – koplytstulpiams, koplytėlėms, kryžiams. Šių objektų apsauga vyksta bendradarbiaujant savivaldybei, Kultūros paveldo departamentui, seniūnams, muziejams ir kitiems partneriams, o seniūnų aktyvus dalyvavimas įvardijamas kaip vienas svarbių šios srities veiksnių.
Kas išryškėjo Telšių apskrityje?
Vizitai parodė, kad savivaldybių paveldosaugos kultūrą lemia keli pasikartojantys veiksniai.
Pirma, labai svarbus konsultavimas. Ten, kur gyventojams, valdytojams ir bendruomenėms paaiškinama, ką ir kaip galima daryti, mažėja baimė, o paveldosauga nebėra suvokiama vien kaip draudimų sistema.
Antra, daug lemia aktyvūs žmonės – seniūnai, muziejininkai, klebonai, bendruomenių pirmininkai, privatūs savininkai, savivaldybių specialistai. Dažnai būtent jų iniciatyva nulemia, ar objektas bus tik saugomas, ar taps gyvybinga vieta.
Trečia, finansavimo poreikis išlieka didesnis nei galimybės. Savivaldybės taiko įvairius instrumentus, tačiau stambiems paveldo objektams dažnai reikia valstybės, savivaldos, privačių rėmėjų ir bendruomenių bendradarbiavimo.
Ketvirta, kartojasi viešųjų pirkimų, rangovų ir darbų kokybės problemos. Paveldo objektams reikia specifinės kompetencijos, tačiau praktikoje ją užtikrinti ne visada paprasta.
Telšių apskrities patirtys bus naudojamos toliau tobulinant Paveldo komisijos 2023 m. sukurtą Savivaldybių paveldosauginį indeksą. Nauja indeksą planuojama pristatyti 2027 m. Šiemet baigiamajame renginyje bus apibendrinta, kas Telšių apskrities savivaldybėse veikia sėkmingiausiai, kokie iššūkiai kartojasi ir kokios praktikos galėtų būti pritaikomos kitose Lietuvos savivaldybėse.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro nepriklausomi deleguoti ir skiriami įvairių sričių ekspertai, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
About the Author
