Miglė Maniušytė, socialinė darbuotoja, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė
Kai kalbame apie priklausomybę nuo ekranų, dažniausiai įsivaizduojame paauglius, įnikusius į telefonus. Tačiau tyrimai rodo visai kitą vaizdą. Tarptautinė vartotojų įžvalgų tyrimų bendrovė „GlobalWebIndex“, apklaususi gyventojus keliose pasaulio šalyse, pastebėjo, kad vyresni nei 65 metų žmonės dažnai turi daugiau skaitmeninių įrenginių nei jaunimas iki 25-erių. Jų kasdien naudojamų priemonių „krepšelyje“ yra išmanieji telefonai ir televizoriai, planšetės, elektroninių knygų skaityklės, stacionarūs ir nešiojamieji kompiuteriai.
Tai reiškia, kad senjorai nebėra karta, kuri „nesinaudoja technologijomis“. Priešingai – jie aktyviai dalyvauja skaitmeninėje erdvėje: naudojasi socialiniais tinklais, vaizdo platformomis, skaito naujienas ir bendrauja per įvairias pokalbių programas.
Šią tendenciją jau pastebėjo ir technologijų įmonės. Rinkoje daugėja įrenginių, skirtų palaikyti savarankiškumą: ausinių, veikiančių kaip klausos pagalbinės priemonės, išmaniųjų laikrodžių, stebinčių sveikatos rodiklius ar galinčių iškviesti pagalbą kritinėse situacijose. Tačiau kartu su šiuo progresu, su technologijų naudojimo įvairove auga ir kita, mažiau matoma problema – senjorų priklausomybė nuo ekranų.
Priklausomybei amžius – ne riba
Neseniai su socialinio darbo kolegėmis diskutavome apie senjorų priklausomybę nuo ekranų. Visos jos turėjo pavyzdžių, kaip jų pažįstami garbaus amžiaus žmonės po netekčių, gelbėdamiesi nuo vienatvės, įninka į ekranų „skrolinimą“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nekaltas būdas užpildyti tylą. Tačiau technologijos turi ir tamsiąją pusę. Ar žmogus, kuris visą emocinį ryšį perkelia į ekraną, išlieka atsparus ir saugus?
Viena kolegė pasakojo apie anytą, kuri socialiniuose tinkluose nuolat perka įvairius niekniekius iš abejotinų pardavėjų. Namai jau pilni masažuoklių, neaiškios kokybės šildyklių, veidrodėlių, laikrodėlių, „stebuklingų“ šampūnų ir tepaliukų.
Kitas atvejis – senjoras, kuris, gavęs tariamai „banko“ žinutę, pats atskleidė sukčiams prisijungimo duomenis ir prarado santaupas. Tai nėra pavieniai nutikimai, panašių pavyzdžių Lietuvoje apstu. Praleisdami daug laiko internete vyresni žmonės susiduria su didesne sukčiavimo, manipuliacijos ir klaidinančios informacijos rizika, o jų pažeidžiamumą didina vienišumas.
Ši problema matoma ir kitose šalyse. Štai Jungtinėje Karalystėje veikianti Nacionalinė žaidimų sutrikimų klinika jau kurį laiką gydo ir vyresnio amžiaus pacientus. Tarp jų – 72 metų moteris, kuriai buvo diagnozuotas probleminis žaidimų naudojimas telefone. Tai rodo, kad priklausomybės nuo skaitmeninių veiklų neturi amžiaus ribų.
Ką kompensuoja „skrolinimas“?
Vos įkėlus į „Facebook“ paskyrą naują įrašą, po kelių minučių atsiranda pirmieji „patinka“ iš vyresnių žmonių. Iš šalies tai atrodo kaip paprastas aktyvumas: žmonės palaiko, domisi, dalyvauja. Tačiau socialiniam darbuotojui tokie maži skaitmeniniai ženklai pasako daugiau. Jie rodo, kad daliai vyresnio amžiaus žmonių telefonas ir internetas jau tapo ne tik įrankiu. Jie tapo kasdienybės dalimi – kartais net svarbiausiu ryšiu su pasauliu.
Vyresnė karta prie ekranų būna beveik visada, išskyrus miegą. Todėl klausimą „kodėl žmogus tiek laiko praleidžia telefone?“ vis dažniau papildo kitas – „ką telefonas jam suteikia, ko jis negauna kitur?“.
Išėjus į pensiją žmogus netenka rutinos, kolegų, kasdienių pokalbių, jausmo, kad jo buvimas kažkam reikalingas. Darbas suteikia struktūrą ir tapatybę. Kai to nelieka, ekranas tampa lengviausiai pasiekiamu atsakymu į tylą. „Patinka“ gali tapti priminimu: „kažkas mane mato“. Komentaras – pokalbio pakaitalu. Pranešimas telefone – ženklu, kad kažkas jo laukia.
Kembridžo universiteto mokslininkai, tyrę vyresnio amžiaus žmonių elgesį socialiniuose tinkluose, nustatė, kad reakcijos, komentarai ir sekėjų skaičius yra vienas stipriausių veiksnių, skatinančių nuolatinį telefono tikrinimą.
Nepalikti vienų prie ekranų
Socialiniai darbuotojai ilgą laiką kalbėdami apie vyresnius žmones ir technologijas pirmiausia turėjo omenyje skaitmeninę atskirtį. Mums rūpėjo, kaip išmokyti žmogų naudotis banko programėle, kaip užregistruoti vizitą pas gydytoją, prisijungti prie elektroninių paslaugų.
Tai vis dar labai svarbūs klausimai. Mat daliai senjorų technologijos vis dar yra barjeras. Visgi šiandien atsiranda naujas iššūkis: dalis žmonių jau perėjo pirmąjį slenkstį. Jie išmoko naudotis technologijomis. Jie prisijungė. Dabar turime kalbėti apie kitą pusę – kaip padėti naudotis jomis prasmingai.
Paauglio telefono naudojimą stebi tėvai, mokytojai, šeima. O vienišas senjoras dažnai lieka vienas su savo ekranu. Niekas nestebi, kiek valandų jis praleidžia internete. Niekas neklausia, ką jis ten veikia. Retai kas padeda atskirti naudingą turinį nuo manipuliacijos.
O pavojai – gan realūs. Internete vyresni žmonės gali susidurti su sukčiavimu, klaidinančia informacija, emocinėmis manipuliacijomis. Europos Komisijos duomenimis, net 56 proc. visų internetinės apgaulės aukų ES yra vyresni nei 55 metų.
Kad laikas prabėgtų prasmingai
Todėl šiandien turime kalbėti ne tik apie technologijų prieinamumą, bet ir apie saugų bei prasmingą skaitmeninį laiką. Reikia ne kritikuoti, kad per ilgai būnama prie ekranų, o nepatingėti skirti laiko, pakalbėti su žmogumi, parodyti, pamokyti.
Artimieji, šeima, kaimynai gali padėti senjorams naudoti telefoną ne tik pramogai, bet ir ryšiams megzti: bendrauti vaizdo skambučiais, jungtis į bendruomenių grupes, registruotis į renginius, užsiėmimus, savanorystę. Tyrimai rodo, kad tokia veikla gali mažinti vienišumo jausmą ir stiprinti emocinę gerovę.
Ne mažiau reikšminga yra ugdyti kritinį mąstymą. Ne visa internete randama informacija yra teisinga, o dirbtinio intelekto atsakymai taip pat gali būti netikslūs. Senjorams reikia padėti suprasti, kaip tikrinti šaltinius, kaip atpažinti manipuliaciją, kaip saugiai naršyti.
Kiekvienas žmogus turi skirtingus poreikius ir skirtingą santykį su technologijomis. Vieniems svarbiausia išmokti bendrauti su šeima, kitiems – naudotis elektroninėmis sveikatos paslaugomis, susirasti informaciją ar tvarkyti kasdienius reikalus. Todėl pagalba turi būti pritaikyta žmogui, o ne žmogus taikytis prie technologijos.
Būtina palikti galimybę rinktis. Ne visi senjorai nori ar gali naudotis skaitmeninėmis technologijomis. Todėl svarbu išsaugoti ir kitus bendravimo bei paslaugų gavimo būdus: gyvą pokalbį, telefono skambutį, popierinius dokumentus.
Šiame procese itin reikšmingas ir socialinio darbuotojo vaidmuo. Socialinis darbuotojas dažnai pirmasis pastebi, kad žmogus pernelyg užsidaro skaitmeninėje erdvėje. Jis gali atkreipti dėmesį į pasikeitusį elgesį, pasikalbėti apie tai, kas slypi už ilgo naršymo, ir padėti žmogui suprasti, kokias emocijas jis bando užpildyti ekranais.
Socialinis darbuotojas gali padėti atskirti saugų turinį nuo manipuliacijų, pasiūlyti prasmingų veiklų, nukreipti į bendruomenę ir paskatinti gyvą ryšį. Jis gali padėti žmogui atrasti kitus būdus būti tarp žmonių, ne tik prie ekrano. Kartais užtenka ramaus pokalbio ar pasiūlymo ką nors nuveikti kartu, kad žmogus vėl pajustų, jog yra matomas.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
About the Author
