2026 m. birželio 19 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko diskusija „Mano laikas kaip pilotas. Danų ir lietuvių menininkų ryšiai 1991–2026 m.“. Diskusija surengta minint 35-erius metus nuo tada, kai Danija pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę ir yra ciklo „Metai su Danija: kultūros ir solidarumo tiltai“ renginių dalis. Renginio sumanytojas, Kopenhagos universiteto menotyrininkas Kristianas Handbergas kalbino danų ir lietuvių menininkų draugystės ištakas menančius danų tapytoją Peterį Stuhrą, lietuvių tapytojus Joną Gasiūną ir Vygantą Paukštę, skulptorių Mindaugą Šnipą ir buvusį galerininką Šarūną Pilką.
K. Handbergas renginį pradėjo nuo priminimo apie Danijos paramos Lietuvai pradžią. Menotyrininkas pabrėžė daugiau nei prieš tris dešimtmečius Danijos dienraščiuose pasirodžiusių tekstų apie nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą svarbą. Juk jie padėjo supažindinti visuomenę su šiuo reikšmingu politiniu bei istoriniu pokyčiu. Ilgainiui susidomėjimas virto ryšiais ir naujomis pažintimis, taip pat ir kultūros bei meno srityje.
„Lyg grįžimas namo“: menininkų atsiminimai apie parodą Kopenhagoje
Prisimindamas Lietuvos ir Danijos ryšių raidą meno lauke, K. Handbergas išskyrė du įvykius – 1990 m. liepą ir rugpjūtį Taikomosios dailės muziejuje veikusią Danijos dailininkų parodą „Emalio menas“ ir 1991 m. balandį jungtinę danų ir Baltijos šalių menininkų parodą „Mano laikas kaip pilotas“ (danų k. „Min tid som pilot“) Kopenhagos galerijoje „Den Frie Udstilling“.
J. Gasiūnas yra vienas iš trijų lietuvių menininkų, kurių darbai 1991 m. balandį kabėjo ant Kopenhagos galerijos sienų. Tapytojas prisipažino, kad iš pradžių parodos sumanymas ir net jos pavadinimas („Mano laikas kaip pilotas“) jam pasirodė keistas, bet įdomus, o parodoje eksponuotą tapybą jis apibūdino kaip psichodelinę ir atpalaiduojančią. Menininkas prisimena: „Mus danai, danų menininkai, publika ir visuomenė priėmė ne tai, kad šiltai, bet labai mielai, jie atvėrė kultūrinį lauką betarpiškai, nemėgino mūsų perauklėti.“ Pasak tapytojo, atsiminimai gyvena ne faktuose, o metaforose. „Lyg grįžimas namo“, – taip apsilankymą Danijoje reziumuoja menininkas.
Be J. Gasiūno ir Šarūno Saukos, parodoje buvo eksponuoti ir V. Paukštės kūriniai. Pastarasis menininkas šį laiką sieja su europietiškumu ir tarptautinėmis galimybėmis. Tapytojas juokavo, kad jautėsi sovietinis ir net skrydis lėktuvu buvo dar nepažinto pasaulio detalė. Kopenhagoje menininkui įstrigo muziejai, galerijos, miesto architektūra bei šiuolaikinis menas. V. Paukštė neslėpė, kad parodos kontekste įsimintiniausia, kaip jis pats apibūdino, buvo buitiškoji ir gyvenimiškoji dalis: „Atidaryme šimtas žmonių, padavėjai, šampinjonų padažas su mėsyte, vynas.“ Galiausiai, anot jo, ten būnant aplankė suvokimas, kad lietuviai meno lauke neatrodo prasčiau už kitus.
Danų menininkas P. Stuhras prisipažino, kad nieko nežinojo apie Baltijos šalis, o pirmoji pažintis su Lietuva prasidėjo nuo naujienų televizijoje ir K. Handbergo įžangoje minėtų tekstų daniškoje spaudoje. Svečias iš Danijos pasidalino pirmaisiais susidūrimais su lietuvių menininkų darbais. Didžiausią įspūdį jam paliko tai, kad lietuviai nesivaikė madų ir tendencijų. Pasak jo, Danijoje buvo galima pamatyti visko, o toks autentiškumas pasirodė ypač vertingas.
Kalbėdamas iš galerininko perspektyvos, Š. Pilka pabrėžė P. Stuhro vaidmenį mezgantis Lietuvos ir Danijos menininkų ryšiams. Viskas prasidėjo nuo skambučio iš Danijos kultūros instituto apie į Lietuvą atvykstantį danų verslininką, turintį jungtinės parodos idėją. Taip Š. Pilka tapo tos parodos bendradarbiu ir susipažino su P. Stuhru, kuris nuo tada ėmė reguliariai lankytis Lietuvoje. Be danų menininko iniciatyvos, anot Š. Pilkos, nebūtų nei šio, nei vėlesnių bendrų projektų.
Peteris Stuhras – pokyčių Lietuvoje metraštininkas
Skulptorius M. Šnipas dalinosi, kad su P. Stuhru susidūrė dar prieš jų tiesioginę pažintį. Danijos karalienės Margaritos II vizito Lietuvoje metu. Danų delegacijai besilankant galerijoje „Arka“, menininkas tarp žmonių pastebėjo P. Stuhrą ir jo partnerę, kaip jis įvardijo, „nelietuviškai atrodančią“ porą, tačiau tąkart jų keliai nesusikirto. Gyvai jie susipažino po metų, kai P. Stuhras su galerininku Š. Pilka atvyko į M. Šnipo dirbtuves su danų menininkų grupe. Paskui prasidėjo maždaug vienus metus trukęs bendravimas telefaksu, galiausiai virtęs bendrais projektais ir ilgamete draugyste.
M. Šnipas juokavo, kad P. Stuhras tapo savotišku pokyčių Lietuvoje metraštininku – kiekvieno vizito metu stebėdavosi, kaip sparčiai viskas keičiasi. P. Stuhras pasidalino, kad labiausiai anuomet jam įstrigo tamsios gatvės, o šiandien vaizdas visai kitoks – gatvės apšviestos, hipsteriai kavinėse geria kokybišką kavą. Lietuva tapo „civilizuota“ šalimi, – šmaikštavo danas. Jo prisiminimuose iškilo ir kasdieniški epizodai – cepelinai Š. Pilkos namuose ir gyvenimas Užupyje ankstyvuojudešimtuoju dešimtmečiu, kai nakvynė kainavo vos vieną dolerį.
„KoViKaVi“: tarptautinio bendradarbiavimo pamokos
Renginyje buvo prisiminta ir 2007 m. birželį Kauno meno galerijoje atidaryta paroda „KoViKaVi“ („Kopenhaga–Viborgas–Vilnius–Kaunas“). J. Gasiūnas dalinosi, kad iš pradžių gana aršiai priešinosi ekspozicijos sprendimams. Vis dėlto ilgainiui menininkas įvertino danų pasiūlytą kūrinių eksponavimo logiką ir pripažino, kad ši patirtis pakeitė jo supratimą apie parodų kūrimą. Juk svarbu ne vien tai, kaip darbai išdėstomi vienas šalia kito, bet ir ekspozicijos ryšys su žiūrovu. Už šią pamoką tapytojas iki šiol jaučia dėkingumą danams.
Kalbėdamas apie parodą Kaune, M. Šnipas ją apibūdino kaip naują ir netikėtą patirtį, atvėrusią kitokias darbo galimybes. Jam įsiminė pats pasirengimo procesas – kūrybiniams ir organizaciniams klausimams aptarti buvo vykstama net į Berlyną, kas tuo metu atrodė neįprasta. Vienas susitikimų prasidėjo prie Holokausto memorialo, vėliau persikėlė į kavinę, o vakare virto karšta diskusija su estų kolegomis, nes jų požiūriai į parodos koncepciją išsiskyrė. Vis dėlto, nepaisant nesutarimų, bendras projektas buvo įgyvendintas ir tapo svarbia tarptautinio bendradarbiavimo patirtimi.
Žmogiškas ryšys – bendradarbiavimo pagrindas
K. Handbergui paprašius pokalbininkų pasidalinti paskutinėmis mintimis, V. Paukštė dar kartą prisiminė Daniją kaip šalį, su kuria siejasi vieni gražiausių prisiminimų, ir pridūrė, kad jei likimas lems, bendrų projektų dar bus. M. Šnipas pastebėjo, kad abi tautas sieja panašus humoro jausmas, ir pabrėžė, kad būtent žmogiškas kontaktas dažnai tampa svarbiausiu bendradarbiavimo pagrindu. Panašią mintį išsakė ir P. Stuhras. Jo teigimu, svarbiausias šių dešimtmečių rezultatas yra ne parodos, paveikslai ar skulptūros, o užsimezgę ryšiai ir draugystės.
*
Renginių ciklas „Metai su Danija: kultūros ir solidarumo tiltai“ kviečia prisiminti daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią šalių draugystę bei geriau pažinti Lietuvos bičiulę Daniją. Ciklą organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Danijos kultūros institutu Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Renginių ciklą remia Danijos kultūros ministerija.
About the Author
