Neliečiamojo kapitalo fondų modelis Lietuvoje pamažu įsitvirtina, tačiau jo plėtra susiduria su praktiniais iššūkiais. Nors pats principas – išsaugoti kapitalą ir iš jo generuojamos grąžos finansuoti visuomenei naudingas veiklas – yra aiškus ir tarptautinėje praktikoje plačiai taikomas, Lietuvoje šis modelis vis dar adaptuojamas per bendrą pelno nesiekiančių organizacijų teisinį ir mokestinį režimą.
Tai reiškia, kad fondai gali veikti, tačiau jų logika – ypač susijusi su investavimu – ne visada sklandžiai „įsirašo“ į galiojančias taisykles.
„Neliečiamojo kapitalo fondai Lietuvoje faktiškai yra labdaros ir paramos fondai, kurie pasirenka veikti pagal investicinį modelį – pagrindinis kapitalas nėra naudojamas, o investuojamas, o iš investicijų grąžos finansuojama veikla. Tai reiškia, kad pagrindinis klausimas tampa ne vien filantropijos tikslai, bet ir tai, kaip tas kapitalas yra valdomas“, – sako „Sorainen“ Lietuvos biuro vadovaujanti partnerė Saulė Dagilytė.
Vienas iš tokių modelių pavyzdžių Lietuvoje – Almos ir Valdo Adamkų labdaros ir paramos fondas su neliečiamuoju kapitalu.
Kur atsiranda pagrindinis iššūkis
Didžiausias praktinis neapibrėžtumas neliečiamojo kapitalo fondų atveju atsiranda ne steigimo ar veiklos tikslų lygmenyje, o būtent ten, kur prasideda investavimas.
Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) aiškinimus, pelno nesiekiantiems vienetams palankesnės taisyklės taikomos tada, kai lėšos yra tiesiogiai naudojamos viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti. Tuo tarpu lėšos, nukreipiamos į investicinę veiklą – net jei vėliau jų grąža naudojama tiems patiems tikslams – nėra traktuojamos kaip tiesioginis tokios veiklos finansavimas.
„Tai yra labai svarbi praktinė mintis. Lietuvos mokestinė logika yra aiškiai palankesnė tada, kai lėšos tiesiogiai panaudojamos visuomenei naudingai veiklai finansuoti. Tuo tarpu neliečiamojo kapitalo fondų modelyje lėšos iš pradžių yra nukreipiamos į investavimą, o tik vėliau jų grąža panaudojama fondo tikslams. Būtent šiame etape ir atsiranda didžiausias interpretavimo poreikis“, – sako S. Dagilytė.
Ką šiandien aiškiai leidžia Lietuvos sistema
Pagal šiuo metu taikomą reguliavimą, pelno nesiekiantis vienetas apibrėžiamas kaip juridinis asmuo, kurio tikslas nėra pelno siekimas ir kuris negali paskirstyti pelno steigėjams ar dalyviams. Tokiems vienetams priskiriami ir labdaros bei paramos fondai.
Tai reiškia, kad neliečiamojo kapitalo fondai Lietuvoje nėra atskirai sureguliuoti – jie veikia pagal bendrą sistemą. Tokia sistema leidžia steigti fondus, priimti paramą, vykdyti visuomenei naudingas veiklas, tačiau nėra specialiai pritaikyta ilgalaikiam kapitalo kaupimui ir investavimui.
„Iš teisinės pusės tai nėra draudžiamas modelis – fondas gali veikti, būti paramos gavėju, vykdyti įstatuose numatytus visuomenei naudingus tikslus. Tačiau klausimai prasideda tada, kai kalbame ne apie vienkartinį paramos panaudojimą, o apie ilgalaikį kapitalo investavimą ir tokios struktūros mokestinį traktavimą“, – pažymi S. Dagilytė.
Vien gero tikslo nepakanka
Praktikoje tai reiškia, kad neliečiamojo kapitalo fondai reikalauja daugiau nei tradiciniai paramos modeliai. Vien aiškiai apibrėžtų tikslų nepakanka – būtina nuosekliai suformuoti ir fondo struktūrą bei jo veiklos logiką. Tai apima ne tik investavimo strategijos apibrėžimą, bet ir aiškų investicinės veiklos atskyrimą nuo kitų veiklų, nuoseklų ryšio tarp investavimo ir fondo tikslų pagrindimą bei mechanizmus, užtikrinančius, kad fondas neperžengtų pelno nesiekiančio vieneto ribų.
„Būtent todėl neliečiamojo kapitalo fondai reikalauja daugiau nei gera intencija paremto steigimo. Reikia labai aiškiai apsibrėžti, kaip fondas investuoja, kokiu mastu prisiima riziką, kaip paskirstoma grąža ir kaip užtikrinama, kad visa konstrukcija išlieka pelno nesiekianti, o ne ima priminti komercinį investavimo subjektą“, – sako S. Dagilytė.
Dar yra erdvės tobulėti
Neliečiamojo kapitalo fondai Lietuvoje jau veikia ir jų atsiranda vis daugiau, tačiau jų potencialas dar nėra iki galo išnaudotas. Pagrindinė priežastis – ne pats modelis, o tai, kad dabartinė mokestinė sistema yra orientuota į tiesioginį lėšų panaudojimą, o ne į ilgalaikį kapitalo išsaugojimą ir jo investavimą.
„Jeigu norime, kad neliečiamojo kapitalo fondai Lietuvoje taptų plačiau naudojamu filantropijos instrumentu, ilgainiui reikės daugiau aiškumo būtent dėl jų mokestinio traktavimo. Šiandien taisyklės leidžia veikti, tačiau jos nėra sukurtos specialiai modeliui, kuriame visuomenei naudingų tikslų finansavimas grindžiamas ilgalaike investicine grąža“, – sako S. Dagilytė.
About the Author
