Islandijoje bręsta rimtas politinis skandalas, galintis ne tik sugriauti valdančiąją koaliciją, bet ir rimtai pakenkti Islandijos siekiui įstoti į Europos Sąjungą.
Politinio skandalo epicentre atsidūrė Islandijos užsienio reikalų ministrė Þorgerður Katrín Gunnarsdóttir. Pasak Šveicarijos naujienų portalo „Alpine Weekly“, ši politikė praėjusiais metais inicijavo sankcijų taikymą vienai Islandijos inžinerijos bendrovei, iš esmės reiškusį jos bankrotą. Tokiu būdu buvo panaikinta apie keturiasdešimt darbo vietų vietos darbuotojams. Portalo teigimu, ministrė teigė, kad pagrindinis bendrovės akcininkas – Šveicarijos verslininkas, kilęs iš Lichtenšteino – veikia kaip sankcionuotos Rusijos žvejybos bendrovės „tarpininkas“ („proxy“). Vėliau ji apkaltino tą patį akcininką netgi esant vienu iš Rusijos šešėlinio laivyno vadų. Nė vienam iš šių kaltinimų politikė nepateikė jokių įrodymų.
Kai Islandijos opozicijos politikai parlamente pareikalavo pagrįsti šiuos kaltinimus, ministrė atsisakė pateikti informaciją, remdamasi „nacionalinio saugumo interesais“. Sankcionuota bendrovė „Velfag“ visomis išgalėmis priešinosi sankcijoms ir užsakė teisines ekspertizes žinomose Briuselio ir Oslo advokatų kontorose. Jose buvo nustatyta, kad nei akcininkai, nei bendrovė nepažeidė nei Islandijos, nei Europos teisės aktų. Tačiau balsai iš Briuselio, Oslo ir Ciuricho liko neišgirsti.
Ministrės situaciją apsunkino ir tai, jog pastaraisiais mėnesiais keli žiniasklaidos kanalai pranešė apie pagrindinio jos apkaltintos bendrovės akcininko glaudžius ryšius su aukšto rango Ukrainos politikais, kitaip tariant, pagalba Ukrainai. Be to, JAV ir Europos Sąjunga iki šiol kategoriškai atsisako įtraukti tiek šį Šveicarijos verslininką, tiek „Velfag“ į bet kokius sankcijų sąrašus.
Ilgą laiką atrodė, kad byla nugrims Islandijos teisingumo sistemos biurokratiniuose procesuose. Tačiau birželio pradžioje situacija pajudėjo iš vietos. Nagrinėjant bylą Islandijos Aukščiausiajame teisme, bendrovės advokatas atskleidė keletą vyriausybės padarytų teisės pažeidimų, todėl kai kurios Islandijos žiniasklaidos priemonės pradėjo aktyviau domėtis šia istorija.
Dar įdomesnės aplinkybės paaiškėjo iš Islandijos tiriamosios žurnalistikos redaktoriaus Frosti Logasono interviu su pagrindiniu sankcionuotos bendrovės akcininku. Pastarasis atskleidė, kad užsienio reikalų ministrė jį ne kartą ragino parduoti savo akcijų paketą vienai neįvardytai Islandijos bendrovei. Anot F.Logasono, netiesioginiai duomenys rodo, kad tai galėjo būti Islandijos investicinė bendrovė „Centra“. Sutapimas ar ne, tačiau teigiama, jog šią konkuruojančią bendrovę kontroliuoja ministrės vyras Kristján Arason. Jei šie įtarimai pasitvirtintų, dabartinė vyriausybė atsidurtų itin nepalankioje situacijoje, nes susidarytų įspūdis, kad ministrė jos mestus kaltinimus verslininkams šnipinėjimu Rusijai panaudojo tik tam, kad jos vyras įgytų kontrolinį akcijų paketą Islandijos bendrovėje.
Ministrės vyras K. Arasonas Islandijoje yra prieštaringai vertinama asmenybė. Buvęs profesionalus rankininkas ir skandalais pagarsėjęs bankininkas prieš keletą metų atsidūrė teisėsaugos ir finansų skandalo centre. Jis abejotinais metodais gavo kelių šimtų milijonų paskolą iš jau bankrutuojančio Islandijos banko ir jos vėliau negrąžino. Nuostolius teko padengti Islandijos mokesčių mokėtojams. Tyrimo žurnalistų skaičiavimais, tokios aplinkybės jį ir užsienio reikalų ministrę kone per vieną naktį pavertė viena turtingiausių porų Islandijoje.
Neseniai paskelbtame Islandijos tiriamosios žurnalistikos straipsnyje taip pat buvo atskleista, kad K. Arasonas ir jo bendrovė „Centra“ įtariami vykdę pinigų plovimą ir plataus masto mokesčių sukčiavimą pasitelkiant sudėtingas įmonių struktūras bei finansines operacijas.
Tuo tarpu nukentėjusios bendrovės „Velfag“ stebėtojų tarybos pirmininkas pastarosiomis savaitėmis viešame pareiškime patvirtino kaltinimus dėl spaudimo ir nurodė, kad ne tik ministrė, bet ir dar vienas vyriausybės narys ragino jį įtikinti šveicarų akcininką parduoti savo akcijas.
Ministrei pirmininkei Kristrún Frostadóttir šis skandalas kilo itin nepalankiu metu. Po trijų mėnesių Islandijoje vyks balsavimas dėl stojimo į Europos Sąjungą, o užsienio reikalų ministrė K. Gunnarsdóttir yra pagrindinis šio proceso šalininkų veidas. Jei pasitvirtintų, kad svarbi ministrė piktnaudžiavo savo pareigomis ir, prisidengdama sankcijomis Rusijai, siekė užtikrinti savo vyrui kontrolę viename vertingiausių Islandijos žvejybos sektoriaus aktyvų, tai galėtų reikšti jos politinės karjeros pabaigą.
Jaunai ir dar nepatyrusiai ministrei pirmininkei nepopuliari užsienio reikalų ministrė jau kurį laiką tapo politine našta, nes savo veiklą beveik išimtinai grindžia ES ir LGBTQ teisių klausimais bei dažniau pasižymi skambiais pareiškimais nei argumentuota politika.
Gerai informuotų šaltinių teigimu, šiuo metu užkulisiuose dedamos pastangos apsaugoti ministrę pirmininkę nuo skandalo padarinių ir sumažinti reputacinę žalą. Vis dėlto K. Frostadóttir turės atsakyti į klausimą, kodėl ji neįsikišo į situaciją, jei taps akivaizdu, kad kaltinimai, nulėmę sankcijų taikymą ir galiausiai bendrovės „Velfag“ bankrotą, buvo pareikšti neturint jokio teisinio pagrindo, o Užsienio reikalų ministerija nesugebėjo pateikti jokių įrodymų, pateisinančių sankcijas ir bendrovės sunaikinimą.
Šiuo metu užsienio reikalų ministrė laikosi tylos taktikos. Žiniasklaidai ji pareiškė, kad dėl „teisingumo principo“ daugiau nekomentuos bylos, kol Aukščiausiasis Teismas nepaskelbs savo sprendimo. Neseniai ji netgi pareiškė, kad atsakomybė dėl šios situacijos tenka ne valdžios institucijoms, o Islandijos bankams. Pasak K. Gunnarsdóttir, Islandijoje teisė taikyti ir panaikinti sankcijas priklauso išimtinai privatiems subjektams, o ne valstybei. Kiek toks požiūris suderinamas su Europos Sąjungos standartais, paaiškės tuo atveju, jei Islandija įveiks iššūkius ir taps ES nare.
