Penktadienį Šveicarijoje derybininkai turėtų pasirašyti laikinąjį JAV ir Irano taikos susitarimą. Tačiau energijos rinkose, kurios daro tiesioginę įtaką Baltijos šalių gyventojų pragyvenimo išlaidoms, įtampa pradėjo slūgti gerokai anksčiau. Nuo gegužės pradžios „Brent“ naftos kaina sumažėjo 29 proc., nors Hormūzo sąsiauris vis dar buvo uždarytas ir kariniai veiksmai regione tęsėsi. Kitaip tariant, rinkos galimą konflikto sprendimą numatė dar prieš diplomatams sėdant prie derybų stalo.
Dabartinės rinkų tendencijos leidžia manyti, kad blogiausio scenarijaus pavyko išvengti. Infliacija Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ne įsibėgėja, tačiau artėja prie piko. Pavasarį, kai „Brent“ naftos kaina buvo pakilusi iki 111 JAV dolerių už barelį, dviženklės infliacijos scenarijus buvo tapęs realia rizika. Šiandien jis atrodo gerokai mažiau tikėtinas. Todėl kalbame ne apie krizę, kurią reikėtų valdyti, o apie laikotarpį, kurį svarbu atsakingai pereiti.
Kas vyksta rinkose?
Rinkų signalai šiuo metu gana aiškūs. „Brent“ naftos kaina, palyginti su praėjusiu mėnesiu, sumažėjo 24 proc. ir grįžo į kovo pradžios lygį – dar iki konflikto įsiplieskimo. Ateities sandorių kreivė taip pat rodo tolesnį kainų mažėjimą – rugsėjo ateities sandorių kaina siekia apie 78 JAV dolerius už barelį, o gruodžio – 76 JAV dolerius.
Panašios tendencijos matomos ir gamtinių dujų rinkoje. Europos Sąjungos ateities sandoriai prognozuoja kainų mažėjimą nuo maždaug 42 eurų už megavatvalandę šiuo metu iki 33 eurų kitų metų pradžioje. Dar sparčiau mažėja trąšų kainos – karbamidas per vieną mėnesį atpigo 35 proc.
Tai nėra abstraktūs rinkų svyravimai. Kuras, maistas ir elektra yra trys pagrindinės sritys, kuriose Baltijos šalių gyventojai ir verslas pirmiausia pajunta geopolitinių įvykių poveikį.
Kodėl silpnėja infliacijos spaudimas?
Svarbiausia priežastis – konfliktas niekada visiškai nesutrikdė pasiūlos. Nors srautas per Hormūzo sąsiaurį buvo apsunkintas, jis retai kada visiškai nutrūkdavo. JAV gamintojai didino eksportą, tam naudodami sukauptas atsargas, o Azijos valstybės sumažino paklausą. Pasaulinė rinka išliko aprūpinta net sunkiausiu laikotarpiu. Todėl šis sukrėtimas visiškai nepanašus į 2022-uosius.
Žvelgiant į ateitį, matyti ir keli struktūriniai veiksniai, dėl kurių naftos rinkos balansas krypsta nuo trūkumo link pertekliaus. Artimųjų Rytų ekonomikos, smarkiai nukentėjusios per karą, sieks didesnių pajamų iš naftos, todėl didins jos gavybą. Naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC drausmė šiuo metu faktiškai išnykusi, o JAV eksportas išlieka aukštas. Jei gegužę didžiausias dėmesys buvo sutelktas į galimą pasiūlos trūkumą, šiandien vis daugiau ženklų rodo galimą pasiūlos perteklių artimiausiais metais.
Tuo metu paklausa išliko stabili. Euro zonos verslo ciklas stabilizavosi – spartesnio gerėjimo nebematyti, tačiau ekonominis aktyvumas nesusilpnėjo, o dauguma mūsų eksporto rinkų ir toliau auga. Didžiausia mūsų eksporto rinka – Vokietija, išsiskiria tuo, kad ekonominį aktyvumą skatina didėjančios gynybos išlaidos ir stiprėjanti pramonės gamyba. Įmonės kaupė atsargas, ruošdamosi galimiems tiekimo sutrikimams, kurių galiausiai pavyko išvengti.
Ką tai reiškia Baltijos regiono ekonomikos ciklui ir infliacijai?
Namų ūkiams tenkantis kainų spaudimas artėja prie aukščiausio taško. Prognozuojame, kad 2026 m. metinė infliacija sieks 5,8 proc. Lietuvoje ir 4 proc. Latvijoje bei Estijoje. Tai vis dar aukšti rodikliai, tačiau jie gerokai nutolę nuo pavasarį realiai svarstyto dviženklės infliacijos scenarijaus. Esant dabartinėms tendencijoms, visas šio konflikto infliacinis postūmis turėtų išblėsti iki rudens pradžios.
Verslui šio pokyčio nauda – ne tik mažesnės sąnaudos, bet ir grįžtantis nuspėjamumas. Grįžta aplinka, kurioje galima planuoti ilgesniam laikotarpiui. Viso regiono ekonomika taip pat toliau plečiasi – prognozuojame, kad 2026 m. BVP augs 2,9 proc. Lietuvoje, kur augimą iš dalies skatins pensijų reforma, 1,8 proc. Latvijoje ir 2,2 proc. Estijoje. Kitaip tariant, augame nepaisydami išorinių sukrėtimų, o ne atsigauname po recesijos, kurios taip ir nebuvo.
Būtent čia geriausiai matyti skirtumas tarp viešai vyravusių nuotaikų ir realios situacijos. Gegužę antraštėse dominavo nuogąstavimai dėl konflikto stiprėjimo, tačiau ekonomika išliko stabili ir atspari.
Pamoka apie Baltijos šalių atsparumą
Svarbiausia šios situacijos pamoka susijusi ne su Iranu, o su Baltijos šalių ekonomikų atsparumu. Ji parodo, kaip mažos ir atviros ekonomikos geba prisitaikyti prie didelių išorinių sukrėtimų. Šįkart Baltijos šalims pavyko tai padaryti negrimztant į recesiją.
Mūsų priklausomybė nuo tolimų konfliktų ir importuojamos energijos išlieka struktūrinė. Tačiau ne mažiau svarbus yra ir mūsų gebėjimas prisitaikyti. Diversifikuota pasiūla, integruota Europos rinka ir nuosekli ekonominė politika leido potencialiai rimtą sukrėtimą suvaldyti.
Vis dėlto išlieka nemažai neapibrėžtumo. Daug kas priklausys nuo to, ar paliaubos bus tvarios, o galutinės susitarimo sąlygos vis dar nėra iki galo aiškios. Todėl artimiausias mėnuo bus svarbus vertinant, kaip keisis situacija Hormūzo sąsiauryje ir platesniame regione.
Tačiau bendra kryptis šiuo metu atrodo aiški. Svarbiausia užduotis – išnaudoti atsiradusį didesnį stabilumą – planuoti užtikrinčiau, veikti nuosekliai ir investuoti į jau prasidėjusį ekonomikos augimą.
Komentaro autorė – „Citadele“ banko valdybos pirmininkė, generalinė direktorė Rūta Ežerskienė.
About the Author
