Turtingas premjerų, netikėtų meninių sumanymų, svarbių įvertinimų ir naujų kūrybinių iniciatyvų – toks Vilniaus mažajam teatrui (VMT) buvo neseniai pasibaigęs 37-asis sezonas. Teatras ne tik nuosekliai stiprino savo, kaip gyvos ir nuolat save permąstančios kultūrinės erdvės, identitetą, bet ir sėkmingai jungė skirtingas teatro kartas, menines kryptis bei disciplinas. Šį sezoną teatro scenoje klasikiniai kūriniai buvo drąsiai aktualizuojami, žiūrovai kviesti ne pasyviai stebėti, bet įsitraukti, o teatro istorija bei atmintis įgavo naujų formų.
Sezoną ženklino ir reikšmingi įvertinimai. Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ Rokiškyje vykusiame profesionalių teatrų festivalyje „Teatro genas“ pripažintas geriausiu metų spektakliu, o aktorius Ramūnas Cicėnas apdovanotas kaip geriausias aktorius. Geriausiu aktoriumi R. Cicėnas išrinktas ir Tarptautiniame teatrų festivalyje „COM•MEDIA“, o geriausios aktorės vardas čia skirtas Indrei Patkauskaitei. Tarptautinę teatro dieną už darbą spektaklyje „Kantas“ „Auksinis scenos kryžius“ įteiktas kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei.
Teatro kūrybinių krypčių tęstinumą bei naujų iniciatyvų palaikymą užtikrino ir tai, kad Kultūros ministerijos konkursą vadovauti teatrui antrąją kadenciją laimėjo Simonas Keblas.
Jautrumo ir ribinių būsenų teritorija
Vienas ryškiausių sezono meninių įvykių – jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Trukdis“. Kovo mėnesį įvykusi premjera tapo ne tik svarbiausiu sezono sceniniu akcentu, bet ir reikšmingu naujos kartos teatro pareiškimu VMT erdvėje. Šis spektaklis – tai intensyvus, metaforų prisodrintas pasakojimas apie žmogaus jautrumą, psichinį trapumą ir pastangas išlikti savimi pasaulyje, kuriame jautrumas neretai suvokiamas kaip silpnybė ar net grėsmė.
Įkvėpimo režisierius ieškojo danų literatūros klasikės Tove Ditlevsen kūryboje bei biografijoje, o pagrindiniu dramaturginiu atspirties tašku tapo romanas „Veidai“. J. Vinciūnas sąmoningai atsisakė literatūrinės rekonstrukcijos – spektaklyje kūrinio temos ir nuotaikos skleidžiasi per naujai sukurtas situacijas, fragmentišką sceninę logiką ir ribines vidinių išgyvenimų būsenas.
Pagrindinį Lisės Mundus vaidmenį režisierius patikėjo aktorei Dovilei Šilkaitytei. Nuo realybės pervargusios kūrėjos figūra spektaklyje tampa ne tik individualios krizės, bet ir šiandienos žmogaus savijautos metafora.
Kurdamas spektaklį režisierius rėmėsi norvegų egzistencialisto Peterio Zapffe idėjomis. Jo teoriją apie dėl per sunkių ragų išnykusią elnių rūšį režisierius transformavo į žmogaus sąmonės metaforą – jautrumas, kūrybingumas ir refleksija čia suvokiami kaip dovana, galinti tapti ir našta. Tad ragų motyvas spektaklyje įgavo fizinį pavidalą ir tapo vienu įsimintiniausių scenos simbolių.
Ne mažiau svarbus ir spektaklio atsiradimo kontekstas. „Trukdis“ gimė iš VMT platformos „DramaTest Residency“, skirtos naujų sceninių formų ir dramaturginių balsų paieškai.
„Marti“: kai veiksmas nesibaigia nusileidus uždangai
Kaip dar vienas ryškus sezono įvykis minėtinas ir neįprastai išplėtotas spektaklis „Marti“. Jau nuo premjeros 2018-aisiais šis scenos kūrinys VMT repertuare išsiskyrė gebėjimu išlaikyti gyvą santykį su publika. Tačiau šį sezoną spektaklis peržengė įprasto sceninio kūrinio ribas.
Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis pagal Žemaitės apsakymą pasiekė simbolinį 100-ojo rodymo etapą ir tapo vienu įdomiausių pavyzdžių, kaip lietuvių literatūros klasika gali būti aktualizuojama kuriant naujas teatro ir žiūrovų dialogo formas. Minint 100-ąjį rodymą, spektaklis persikėlė į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę, o iškart po jo surengtas teatralizuotas veikėjų teismas tapo vienu originaliausių sezono sumanymų. Tiesa, prieš tai toks teismas debiutavo ir VMT scenoje.
Šis formatas gimė iš režisierės G. Tuminaitės siekio ne tik naujai pažvelgti į mokyklos programoje įtvirtintą kūrinį, bet ir pasiūlyti žiūrovams aktyvesnį santykį su teatru. Spektaklio veikėjai čia tapo nebe vien dramaturginėmis figūromis, bet ir teismo proceso dalyviais. Jų poelgiai buvo vertinami remiantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais. Taip literatūra, teatras ir teisė susijungė į netikėtą, itin paveikią intelektualinę provokaciją.
Teismo formatą kartu su režisiere kūrė teisininkė prof. dr. Snieguolė Matulienė. Žiūrovai čia buvo kviečiami ne stebėti diskusiją iš šalies, bet tapti dalyviais – vertinti, abejoti, persvarstyti moralinius pasirinkimus. Pasirinkus šią formą, ryškiausiai atsiskleidė Žemaitės kūrinio gyvybingumas.
Svarbiu sezono įvykiu tapo ir aktorės Eglės Mikulionytės įsiliejimas į spektaklio kūrybinę komandą. Vieną sudėtingiausių lietuvių literatūros moterų figūrų – Vingienę – aktorė interpretavo ne kaip vienareikšmę blogio reprezentaciją, o kaip savo aplinkos ir laiko suformuotą žmogų.
Teatras – kaip platesnė kultūrinė erdvė
Šį sezoną VMT greta spektaklių svarbią vietą užėmė tarpdisciplininiai renginiai, kvietę žiūrovus teatrą patirti kaip platesnę kultūrinę erdvę.
Vienas įdomiausių tokių sumanymų – 10-ojo ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ uždarymas su magiškojo žibinto (laterna magica) seansais. Žiūrovai buvo pakviesti į kelionę laiku – į XVII a., kur slypi projektoriaus, vadinamo magiškuoju žibintu, ištakos bei XIX a., nes iš ten atkeliavo ant stiklo plokščių tapyti atvaizdai, kartu su gyva muzika VMT erdvėje kūrę su niekuo nepalyginamus reginius. Europos ir pasaulio mastu išskirtiniai magiškojo žibinto seansai rengti kartu su svečiu iš Vokietijos Berndu Scholze, daugiau kaip 30 metų kolekcionuojančiu šiuos vaizdų projektavimo įrenginius ir tyrinėjančiu jų istoriją nuo XVII a. iki XX a. pradžios.
Svarbia sezono kryptimi tapo ir dramaturgijos bei teatro kalbos tyrinėjimai. Projektas „Verčiame dramą“ šį sezoną dar kartą patvirtino, kad vertimas teatre gali būti suvokiamas ne vien kaip techninis tekstų perkėlimas iš vienos kalbos į kitą, bet ir kaip savarankiškas kūrybinis bei interpretacinis procesas.
Šį sezoną VMT kartu su Lietuvos vertėjų sąjunga rengtuose seminaruose susitikę vertimo praktikai diskutavo, koks yra aktorių ir verstinių tekstų santykis, dalijosi patirtimi, kaip versti kultūros realijas, svarstė, ar vertėjas turėtų dalyvauti ir kuriant spektaklį. Šių seminarų siekis – stiprinti profesionalių vertėjų praktinius įgūdžius, nes būtent jų pastangomis Lietuvos teatro scenoje gali rastis daugiau naujų, reikšmingų kitomis kalbomis parašytų kūrinių.
Ką tik pasibaigusį sezoną teatras aktyviai ieškojo ir naujų santykio su miestu formų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vincento Klipčiaus vesta ekskursija „M. K. Čiurlionio uždangos motyvai ir teatro dvasia“.
Šią intelektualinę ir estetinę kelionę inspiravo istorinis faktas, kad 1909–1914 m. dabartinio VMT pastato patalpose veikė Vilniaus lietuvių kultūrinė draugija „Rūta“, traukusi to meto intelektualus, o nutapyti šios draugijos scenos uždangą buvo patikėta M. K. Čiurlioniui. Kūrybinis procesas buvo lydimas išbandymų, o scenos uždangos legenda liko gyvuoti iki šiandien.
Ekskursija leido atskleisti M. K. Čiurlionio meninį įvairiapusiškumą, skirtingų visuomenių tarpusavio dialogą, praeitį integruojant į dabarties mąstymą ir veiklas,tad jos dalyviai turėjo progą pažvelgti į sostinę kaip į gyvą kultūrinės atminties žemėlapį.
Prisiminti esančius, nepamiršti išėjusiųjų
Svarbios šį sezoną buvo ir teatro atminties refleksijos. Ypatingą vietą užėmė režisieriaus Rimo Tumino bei kompozitoriaus Fausto Latėno atminimui skirti renginiai.
Gegužę VMT pakvietė į vakarą, pavadintą „Daktaras Faustas“, skirtą 70-osioms kompozitoriaus Fausto Latėno gimimo metinėms. Didžiausias dėmesys jame teko šio talentingo kūrėjo muzikai, o ją papildė bičiulių atsiminimai. Renginį vedė muzikologas, kompozitoriaus bičiulis Viktoras Gerulaitis, susirinkusieji F. Latėno muzikos klausėsi erdvėje, kuri jam buvo itin brangi ir sava.
2026-ųjų sausio 20 dieną 74-eri būtų sukakę VMT įkūrėjui Rimui Tuminui. Ta proga visų didžiųjų Lietuvos miestų žiūrovai turėjo galimybę išvysti spektaklį „Maskaradas“ – legendinį režisieriaus darbą, bene raiškiausiai įkūnijantį R. Tumino stilių, meninį mąstymą ir pasaulėjautą bei per 30 metų, kiek yra vaidinamas, išlikusį gyvą, su įvairiausia publika ryšį gebantį užmegzti kūrinį.
Ryškiu kultūriniu įvykiu tam tikru metu tapo ir kitas R. Tumino spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“, sukurtas pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ dilogiją. Šiam spektakliui buvo skirta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje nuo spalio iki kovo veikusi paroda „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Legendinio spektaklio kelionė“.
VMT pagerbė ir ilgamečius savo aktorius. Rugsėjo pabaigoje 75-ąjį gimtadienį atšventė viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino žvaigždžių Eglė Gabrėnaitė, ta proga VMT pristatyta šiai legendinei aktorei skirta paroda. 2025-ųjų gruodžio 1 d. 75-ąją sukaktį atšventė ir teatro trupės aktorius Jonas Braškys.
Sezonas, pereinantis į kitą pradžią
37-asis sezonas teatrui baigiasi ne užbaigtumo, o tęstinumo nuotaika. Dar nepasibaigus pagrindiniam repertuariniam laikotarpiui, gegužę prasidėjo intensyvus pasirengimas naujai premjerai – Carlo Goldoni komedijai „Vasarotojų karštinė“, kurią režisuoja Gabrielė Tuminaitė. Tai pirmoji žymiosios italų legendos kūrinio „Vasarotojų trilogija“ dalis, jos premjera planuojama antroje rugsėjo pusėje. „Vasarotojų karštinė“ žymės išskirtinį VMT bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bendradarbiavimą, pristatysiantį visas trilogijos dalis kaip atskirus spektaklius. Antrosios premjera įvyks LNOBT scenoje, trečioji žiūrovus sugrąžins į VMT.
Naujasis kūrybinis etapas bus tęsiamas ir vasarą – laiku, kuris teatre dažniausiai suvokiamas kaip pauzė tarp sezonų. Tačiau VMT ši pauzė tampa veikiau tarpine būsena, kurioje jau mezgasi būsimo sezono meninės kryptys ir sceninės formos.
Nuotraukų galerija (aut. Laura Vansevičienė): https://we.tl/t-k7ioMP1aiH5tuM9k
About the Author
