Viešasis sektorius šiandien yra viena sudėtingiausių lyderystės erdvių – čia susikerta politika, visuomenės lūkesčiai, ilgalaikiai valstybės tikslai ir instituciniai apribojimai. Natūralu, kad tokia aplinka reikalauja stiprių, atsakingų ir strategiškai mąstančių vadovų, tačiau kartu kelia klausimą – ar pats viešasis sektorius sudaro pakankamas prielaidas tokiai lyderystei atsiskleisti?
Atsakymų į šį klausimą ieškojo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrėjai, analizavę duomenis, surinktus 2025 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais vykusioje mokymų programoje, įgyvendintoje bendradarbiaujant su Viešojo valdymo agentūra (VVA). Mokymuose dalyvavo 213 viešojo sektoriaus atstovų, o programos metu surinkti apklausos duomenys rodo, kad vadovai savo darbe susiduria su nemažai iššūkių, nors jų požiūris į darbą išlieka pozityvus.
Kas motyvuoja viešojo sektoriaus vadovus?
Apklausa parodė, kad viešojo sektoriaus vadovų vidinė motyvacija yra aukšta – 81 proc. respondentų ją įvardijo kaip aukštą arba labai aukštą. Paklausti, kas juos labiausiai motyvuoja, jie pirmiausia mini galimybę prisidėti prie visuomenės gerovės ir matyti savo darbo prasmę – net 90 proc. tai įvardijo kaip vieną svarbiausių motyvacijos veiksnių. Taip pat svarbios ir galimybės stiprinti komandą, auginti organizaciją bei tobulėti profesiškai.
Tai, anot prof. dr. Vitos Akstinaitės, rodo, kad viešasis sektorius daugeliui vadovų išlieka erdve, kurioje galima ne tik administruoti procesus, bet ir realiai formuoti pokyčius bei prisidėti prie valstybės raidai svarbių sprendimų.
„Viešasis sektorius dažnai siejamas su stabilumu, tačiau mūsų tyrimas rodo, kad vadovams ypač svarbi yra atsakomybė ir realus poveikis. Galimybė priimti sprendimus, kurie daro įtaką visuomenei, daugeliui tampa stipriu profesinės motyvacijos veiksniu, tačiau tuo pačiu tokia atsakomybė kartu reiškia ir didesnį profesinį iššūkį“, – sako prof. dr. V. Akstinaitė.
Kas riboja efektyvią lyderystę?
Vis dėlto aukšta vidinė motyvacija savaime neužtikrina efektyvaus veikimo – tam reikšmingą įtaką daro institucinė aplinka. Didžioji dalis apklaustų viešojo sektoriaus vadovų nurodė dažnai arba nuolat susiduriantys su išteklių trūkumu, o daugiau nei aštuoni iš dešimties – su biurokratine ir administracine našta. Dažnai minėtas ir kompetentingų darbuotojų trūkumas bei nepastovi reguliacinė aplinka.
Be to, įdomu tai, kad skirtingą patirtį turintys vadovai akcentuoja ir skirtingas darbo viešajame sektoriuje problemas. Mažiau patirties turintys vadovai jautriau vertina kompetentingų darbuotojų stygių ir reguliacinės aplinkos nepastovumą, o privataus sektoriaus patirties turintys respondentai dažniau akcentuoja biurokratijos mastą bei atlyginimo atotrūkį nuo privataus sektoriaus.
„Jei norime efektyvesnio viešojo sektoriaus, turime suprasti vieną dalyką: motyvacija pati savaime efektyvumo nesukuria – jį kuria struktūra. Kai didelė vadovų laiko dalis tenka administravimui ir procedūroms, strateginiai sprendimai neišvengiamai traukiasi į antrą planą. Tokiomis sąlygomis organizacijos dažniau reaguoja į aplinką, o ne formuoja jos kryptį“, – sako prof. dr. Dalius Misiūnas.
Vis dėlto iššūkiai neapsiriboja vien organizaciniais procesais – tyrimas rodo, kad vadovai dažnai susiduria ir su platesniu kontekstu, pavyzdžiui, politinio ciklo įtaka.
„Besikeičiantys prioritetai apsunkina ilgalaikį planavimą, todėl dalis iniciatyvų net nespėja įsitvirtinti. Tokiose sąlygose vadovams tenka nuolat balansuoti tarp strateginių tikslų ir politinių realijų, kurios kartais neatsižvelgia į geros valdysenos principus“, – priduria dr. Eglė Verseckaitė-Grzeskowiak.
Įvardijo, kokių pokyčių tikisi
Vis dėlto, nepaisant iššūkių, nemaža dalis vadovų savo profesinę ateitį vis dar sieja su darbu viešajame sektoriuje. Net 62 proc. respondentų nurodė artimiausiais metais norintys tęsti karjerą savo dabartinėje organizacijoje ar panašaus pobūdžio pozicijose viešajame sektoriuje.
Tiesa, tobulinti mato ką – paklausus, kas padėtų organizacijoms veikti efektyviau, vadovai dažniausiai įvardijo lankstesnį biudžeto valdymą, su rezultatais labiau susietą atlygio sistemą ir didesnę autonomiją priimant sprendimus. Tuo metu struktūriniai sprendimai, tokie kaip nepriklausomų narių turinčios valdybos ar priežiūros organai, vertinami gerokai atsargiau, kas rodo, kad vadovai efektyvumo labiau tikisi iš kasdienio veikimo sąlygų gerinimo nei iš formalių valdymo modelių pokyčių.
„Ši apklausa rodo, kad viešajame sektoriuje yra daug vadovų, kurie sąmoningai renkasi prasmingą veiklą valstybės labui ir yra motyvuoti ją tęsti net ir kintančioje aplinkoje. Tačiau tokiai veiklai būtinas tęstinumas, kuris peržengia politinius ciklus ar kadencijas. Todėl itin svarbu, ar organizacinė aplinka sudaro sąlygas ne tik nuosekliam veiklos gerinimui, bet ir reikšmingesniems, ilgalaikiams pokyčiams“, – sako doc. dr. Olga Štangej.
About the Author
