Įsibėgėjant egzaminų sesijai ir prasidėjus priėmimui į aukštąsias mokyklas, kasmet cikliškai sugrįžtame prie labai panašių klausimų: ar geros egzaminų užduotys (dažniausiai ne), koks procentas mokinių sėkmingai išlaikė egzaminus (jeigu per mažas, visada galima pridėti vieną kitą dešimtį balų), kokias studijų programas rinksis būsimieji studentai (jei ne prioritetines, tai bent jau perspektyvias). Šiemet triukšmo kiek mažiau – gal pavargome nuo kasmetinės egzaminų pasiutpolkės, gal šalyje (vėl) kintant Vyriausybės sudėčiai ir šėlstant gamtos stichijoms atrodo, kad yra aktualesnių klausimų.
Ir, žinoma, jų visada yra ir gali būti. Bet naudodamasi proga, kad (kol kas) neturime jokio skandalo, kurį reikėtų daugiau arba mažiau viešai aptarti, norėčiau sustoti prie platesnio – prioritetų ir perspektyvų – klausimo. Štai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešime žiniasklaidai kviečia rinktis prioritetinėmis laikomas slaugos ir pedagogikos studijas. Prioritetinėmis studijų programomis tampa tos, kurios prioritetu yra Lietuvos valstybei. Trumpai sakant, ministerijų koridoriuose nustatoma, kad Lietuvoje desperatiškai trūksta slaugos profesionalų ir mokytojų, taigi šiuos darbuotojus galinčios parengti studijų programos tampa prioritetinės ir jas studijuojantiems skiriamas papildomas finansavimas.
Viena vertus, kaip pasakytų viena mano kolegė, mes perkame studentus, kita vertus – tai yra viena iš priemonių jaunuolius ir jaunuoles paskatinti rinktis tas profesijas, kurios yra gyvybiškai būtinos visuomenės egzistavimui, tačiau dažnai toje pat visuomenėje nėra pakankamai vertinamos (ne tik atlyginimais, bet ir orių, tinkamų darbo sąlygų užtikrinimu). Atskiro teksto, ko gero, reikėtų apie tai, kodėl vien tokių priemonių, nesiekiant sisteminių pokyčių pačiose šių prioritetinių darbuotojų laukiančiose darbovietėse, tikrai nepakaks.
Kurias studijų programas laikysime perspektyviomis, nemaža dalimi priklausys nuo įvairių mus supančių kontekstų – kažkam tai elektriko ar kirpėjo specialybė, kitiems programavimas ar duomenų mokslas, medicina, lazerių fizika, teisė, ekonomika, psichologija. Šiuo atveju ne taip ir svarbu, ką įtrauksime į vadinamųjų perspektyvių studijų programų sąrašą (kaip ir šio teksto kontekste ribotai svarbu, kas pateks į ministerijoje sudaromą prioritetinių studijų programų sąrašą). Abu šie realūs ir menami sąrašai turėtų padėti, paraginti ar pastūmėti jauną žmogų ką nors pasirinkti. Šį kartą norėčiau daugiau dėmesio skirti perspektyvios studijų programos (specialybės, profesijos) klausimui. Nors perspektyva pagal apibrėžimą yra vienas iš galimų objekto matymo kampų, būdvardžiu „perspektyvus“ apibūdiname kažką, ką ne tik matome kaip ateities objektą, bet ir šiam ateityje esančiam objektui suteikiame pozityvią reikšmę.
Perspektyviomis studijų programomis laikome tas, kurias manome turint galimybių sėkmingai plėtotis ateityje. Tą patį apibūdinimą neretai pritaikome ir žmonėms – perspektyvus specialistas, perspektyvus studentas – taip savo dabarties stebėjimu pagrįstas įžvalgas nukreipiame į ateitį. Tik kalbėdami apie žmones dažnai perspektyvumą siejame su jų įgūdžiais ar darbo rezultatais, o perspektyviomis profesijomis neretai tampa tos, kurių atstovams žadami didesni atlyginimai nei kitose. Be abejo, vien didelių atlyginimų neužtenka – profesijos perspektyvumui svarbu ir tai, kad tokio pobūdžio darbuotojai būtų paklausūs darbo rinkoje.
Perspektyvių studijų paieškos suprantamos – išsilavinimą dažnai matome kaip laiptelį į darbo rinką ir turime lūkestį, kad tinkamai pasirinkta studijų programa padės užsitikrinti norimas karjeros galimybes. Perspektyvios studijos, tiesa, taip pat šoka tam tikrą viliotinį, tik kitokį nei prioritetinės. Dar pasitaiko žmonių, kurie abiturientams pataria studijuoti „tai, ką nori“ – aš irgi neretai taip darau. Drąsesni abiturientai man teisingai atšauna, kad lengva tau, Monika, kalbėti: „Man aštuoniolika ką tik suėjo, iš kur man žinot, ko aš noriu.“ Ir aš sutinku, kad žinoti, ko nori, yra vienas pagrindinių iššūkių, kylančių žmogui modernioje visuomenėje (tuomet patariu bent jau nestudijuoti to, ko nenori).
Ir štai norėjimo vakuume – esant tos būsenos, kai mums per sunku apsispręsti, ko galėtume norėti, kai kartais bijome to, ko norime – pirmuoju smuiku užgriežia „perspektyviosios“. Jos eliminuoja poreikį žinoti savo norus, pomėgius ir aistras čia ir dabar, jos eliminuoja poreikį tuo rūpintis ir vėliau – pasirinkus „perspektyviąją“ viskas jau yra nuspręsta. Nes „perspektyviąsias“ renkasi „perspektyvieji“.
Visa tai nereiškia, kad nereikia rinktis medicinos, teisės, ekonomikos, psichologijos ar kitų studijų, kurias kas nors jūsų aplinkoje pavadino perspektyviomis. Šis tekstas – labiau priminimas, kad perspektyvos yra skirtingos, kad nei egzaminų rezultatai, nei studijų programos pasirinkimas nėra nuosprendis. Kad gyvenimas vyksta jau dabar ir yra per trumpas būti perspektyviems. Mieli stojantieji, gyvenkite dabar. Rinkitės tai, nuo ko jums dega akys ir smarkiau plaka širdis – ar tai būtų teorinė fizika, konditerija, medicina ar pedagogika.
Doc. Monika Orechova yra VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorės pavaduotoja.
About the Author
