Viešajame sektoriuje vis dažniau tenka spręsti problemas, kurioms nėra paruošto atsakymo – nuo viešųjų paslaugų kokybės iki saugumo, švietimo ar sveikatos iššūkių. Tokiais atvejais nebeužtenka vien gerai administruoti procesą ar pasirinkti naują technologinį įrankį – reikia kompetencijų, kurios padeda tiksliai suprasti situaciją, ieškoti sprendimų ir vertinti, ar jie iš tiesų veikia. Kokie gebėjimai šiandien tampa svarbiausi viešojo sektoriaus profesionalams ir kaip juos ugdyti, pasakoja ekspertai.
Viešasis sektorius šiandien veikia aplinkoje, kurioje pokyčiai vyksta greičiau, o sprendžiamos problemos tampa sudėtingesnės, teigia Inovacijų agentūros „GovTech Lab“ skyriaus vadovė Liucija Sabulytė. Dalis jų neturi vieno aiškaus atsakymo, tad ne visada pakanka pritaikyti jau žinomą administracinę praktiką, atnaujinti procesą ar įsidiegti naują technologinį įrankį.
„Viešojo sektoriaus organizacijoms vis dažniau reikia gebėti veikti situacijose, kuriose sprendimas nėra aiškus nuo pat pradžių. Tai reiškia, kad svarbu ne tik įgyvendinti rutinines funkcijas, bet ir mokėti tiksliai suprasti problemą, kelti prielaidas, jas tikrinti, mokytis iš rezultatų ir pagal tai koreguoti veiksmus. Būtent todėl inovacijų valdymo kompetencijos tampa vis svarbesne viešojo sektoriaus profesionalų darbo dalimi“, – sako L. Sabulytė.
Kokie gebėjimai svarbiausi
Norint taip dirbti, reikia inovacijų valdymo gebėjimų. Pasak „GovTech Skaitmeninės transformacijos akademijos“ lektoriaus, skaitmenizacijos ir dizaino mąstysenos praktiko Gedimino Buivydo, bene svarbiausias – gebėjimas identifikuoti norimą spręsti problemą.
„Įprastame projekte dažnai jau žinome, ką reikia sukurti ir kaip tai turėtų veikti. Inovacijose nebūtinai žinome galutinį sprendimą – turime suprasti, kokio poveikio siekiame, kokį rodiklį norime pakeisti. Sistema, įrankis ar technologija savaime dar nėra rezultatas. Svarbu, ar jie iš tikrųjų padeda išspręsti problemą“, – teigia G. Buivydas.
Kita svarbi kompetencija – analitiniai gebėjimai. Organizacija turi mokėti vertinti informaciją, duomenis ir rinką tam, kad suprastų, kas trukdo pasiekti norimą rezultatą, kokios yra tikrosios problemos priežastys, ką panašiose situacijose darė kiti ir kurie sprendimai jau pasiteisino arba nepasiteisino.
Su tuo susijęs ir gebėjimas mokytis iš kitų patirties. Pasak G. Buivydo, inovacijų valdyme svarbu ne kiekvieną kartą pradėti nuo nulio, o gebėti rasti informaciją apie tai, kaip panašios problemos buvo spręstos kitose organizacijose ar šalyse, atsirinkti, kas veikė, kas neveikė, ir pritaikyti šias pamokas savo kontekste.
Dar viena reikalinga kompetencija – kūrybiškumas. G. Buivydo teigimu, jis tampa svarbus tada, kai organizacija jau supranta, kokią problemą sprendžia ir kas trukdo pasiekti norimą rezultatą. Tuomet galima ieškoti ne vien įprastų, jau taikytų priemonių, bet ir alternatyvių sprendimų.
Su kūrybiškumu glaudžiai susijęs ir technologinis raštingumas. Jis reikalingas tam, kad viešojo sektoriaus specialistai suprastų, kokias galimybes atveria skaitmeniniai įrankiai, dirbtinis intelektas ar kitos technologijos.
„Kai kalbame apie technologines iniciatyvas, svarbu ne tik sugalvoti idėją, bet ir gebėti ją pademonstruoti. Tai gali būti prototipas, vizualizacija ar kitas būdas perteikti, kaip sprendimas galėtų veikti praktikoje. Tik taip galima greičiau suprasti, ar pasirinkta kryptis turi pagrindo“, – sako G. Buivydas.
Dar viena būtina kompetencija – gebėjimas eksperimentuoti; inovacijų procese pirminė idėja dažnai yra tik prielaida, todėl ją reikia tikrinti. Galiausiai tam reikia lankstumo ir atsparumo. Jeigu bandymas nepasiteisina, tai nebūtinai reiškia nesėkmę – tai gali parodyti, kad buvo klaidinga pradinė prielaida, kad reikia koreguoti sprendimą arba tiksliau apsibrėžti pačią problemą. Todėl inovacijų valdyme svarbu mokėti mokytis iš bandymų, o klaidas vertinti kaip informaciją.
Kaip ugdyti inovacijų valdymo kompetencijas
Kadangi inovacijų valdymui reikia skirtingų gebėjimų, svarbu turėti ir sąlygas juos nuosekliai ugdyti. Pasak G. Buivydo, teorinių mokymų tam nepakanka: kompetencijos stiprėja tada, kai organizacijos jas taiko spręsdamos realias problemas. Tai reiškia, kad inovacijų metodikos neturėtų likti tik mokymų medžiagoje – jos turi būti taikomos kasdien, sprendžiant konkrečius klausimus.
„Viešajame sektoriuje inovacijų nereikėtų suprasti kaip vieno didelio projekto, kuris iš karto pakeis viską. Dažnai verta pradėti nuo mažų kasdienės veiklos problemų – nuo to, ką komanda pati gali patobulinti, išbandyti ir pamatuoti. Nuoseklūs maži pagerinimai ilgainiui gali turėti didelį poveikį organizacijos veiklai“, – sako G. Buivydas.
Tam reikalinga ir tinkama organizacinė aplinka. Jeigu darbuotojai neturi vadovų palaikymo, o klaidos suprantamos tik kaip nesėkmės, eksperimentavimo kultūra sunkiai įsitvirtina. Inovacijų valdymas reikalauja gebėjimo mokytis iš bandymų, koreguoti sprendimus ir pripažinti, kad ne kiekviena pirminė idėja turi pasitvirtinti. Taip pat svarbi ir komandų sudėtis.
„Jeigu prie vieno stalo sėdi tik panašiai mąstantys žmonės, jie dažnai mato tik vieną problemos pusę. Pavyzdžiui, skaitmeninėse iniciatyvose reikia ir technologijų žmogaus, ir dizainerio, ir srities eksperto, kuris gerai supranta procesą. Toks skirtingų kompetencijų derinys padeda geriau suprasti problemą, mokytis vieniems iš kitų“, – teigia G. Buivydas.
IPP kaip inovacijų valdymo praktika
Ikiprekybiniai pirkimai (IPP) – viena iš aplinkų, kur šios kompetencijos yra būtina darbo sąlyga. Pasak L. Sabulytės, tai – specialus pirkimų būdas, kai, kitaip nei įprastuose viešuosiuose pirkimuose, perkamas ne jau sukurtas produktas ar paslauga, o mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paslaugos. Jų metu verslas ar mokslo institucijos kuria ir testuoja naujus sprendimus, kurie galėtų padėti išspręsti konkretų viešojo sektoriaus iššūkį.
„Šiuose pirkimuose aprašomas ne jau žinomas, rinkoje egzistuojantis produktas, o įvardinama problemą, kurią nori spręsti, ir siekiamas rezultatas. Pirkime dalyvaujantys tiekėjai gali siūlyti įvairias technologines alternatyvas, kelios, geriausiai viešąjį poreikį atitinkančios idėjos yra vystomos lygiagrečiai, kol sukuriamas naujas produktas“, – sako L. Sabulytė.
Kadangi sprendimas dar tik kuriamas, organizacija turi mokėti vertinti ne galutinį produktą, o kuriamų alternatyvų pažangą: lyginti skirtingus sprendimo būdus, suprasti jų privalumus ir trūkumus, priimti tarpinius sprendimus remiantis testavimo rezultatais ir matyti, kuris kelias geriausiai atliepia poreikį.
Dėl to, anot L. Sabulytės, darbas su IPP ugdo tas pačias kompetencijas, kurios būtinos platesniam inovacijų valdymui: gebėjimą apibrėžti problemą, bendradarbiauti, suprasti technologinių sprendimų galimybes, vertinti rezultatus ir mokytis iš proceso. Paslaugas teikiančiai organizacijai tai gali tapti impulsu rinkai kurti sprendimus, kurie vėliau būtų pritaikomi dar plačiau nei viena organizacija ar institucija.
„Dalyvaudama IPP organizacija įgyja daug daugiau nei konkretų prototipą ar sprendimą – ji taip pat stiprina vidines kompetencijas, išmoksta aiškiau formuluoti poreikius, geriau bendradarbiauti su rinka ir drąsiau veikti situacijose, kuriose atsakymas nėra aiškus iš anksto. Ilgainiui tai kuria ir stipresnę inovacijų kultūrą“, – sako L. Sabulytė.
About the Author
