Birželio 18 d., ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilniuje) atidaroma Dano Aleksos paroda „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“. Kadaise viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklų saugyklų, o šiandien muziejumi tapęs Senasis arsenalas parodoje tampa pagrindine pasakojimo ašimi. Atidarymo vakarą lankytojai kviečiami į socialiai įtraukų muzikinį patirtinį erdvės performansą „Arsenalas – arkos pjūviai“, siūlantį naujai išgirsti ir pajusti istorines Senojo arsenalo erdves.
„Nepraleiskite progos ne tik aplankyti šią parodą, bet ir dalyvauti jos atidarymo renginyje – performanse, kuriame reikšmingai atsiskleidžia parodos autoriaus Dano Aleksos ir žinomos kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kūrybinis bendradarbiavimas. Kūrinyje „Arsenalas – arkos pjūviai“ ypač pabrėžiama įvairių visuomenės grupių įtraukties svarba – čia profesionalai, mėgėjai ir žmonės su negalia drauge atskleidžia savo kūrybinį potencialą, kurdami bendrystę ir stiprindami kultūrinį dialogą“, – kviečia LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus direktorė Džiuljeta Žiugždienė.
Aukso pjūvis betono maišyklėje
Tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa, interpretuodamas muziejaus pastato istoriją, žvilgsnį nukreipia į arką – vieną seniausių architektūros elementų, lydimą inžinerinių atradimų, karo pergalių ir sakralinių prasmių. Nors šiandien arkos statybose tapo retenybe, o kartu primiršti ir jas mūrijusių statybininkų terminai, pėda, kakta, gomurys, jų pėdsakai vis dar įrašyti muziejaus architektūroje. Vis dėlto paroda tarp istorinių arkų linkių kalba ne tik apie praeitį. Svarbi vieta joje tenka betono maišyklėms – šiuolaikinio miesto kraštovaizdžio veikėjoms, nuolat zujančioms gatvėmis ir ženklinančioms nesibaigiančią statybų plėtrą. Besisukantis jų būgnas menininkui primena kriauklės spiralę, aukso pjūvį ir brutalistinę architektūrą, kurios kūrėjai betoną pavertė savita modernybės kalba.
„Istoriniai arsenalo sluoksniai atsiskleidžia ir per asmeniškas detales – patrankų vardus, – sako parodos autorius D. Aleksa. – Viena jų buvo pavadinta „Vitoldu“ – šis vardas, tikėtina, kilęs iš Vytauto vardo. Kita vadinta „Boba“. Šie pavadinimai militaristinei praeičiai suteikia netikėto žmogiškumo ir papildomą pasakojimo dimensiją. Šiandieniame pasakojime patrankos metafora tampa betono maišyklių tūriai, sujungiantys istorinę karo technologiją su šiuolaikiniais meninės raiškos procesais.“
Slinktis nuo ginklų sandėlio iki muziejaus
Svarbiausias parodos raktas veda į paties muziejaus istoriją. Taikomosios dailės ir dizaino muziejus įsikūręs Vilniaus Žemutinės pilies Senojo arsenalo rytų korpuse. XVI a. čia buvo įrengta karalienės Elžbietos Habsburgaitės rezidencija, vėliau pastatas tapo pagrindine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklų ir amunicijos saugykla. Dar ir sovietmečiu pusiau nugriautame renesanso statinyje viešpatavo sovietų armijos kariškiai. Tik 1986 m., pagal architekto Evaldo Purlio projektą atkūrus pastatą, jis buvo pritaikytas muziejaus reikmėms. Pats E. Purlys taip pat tampa parodos dalyviu. Filmuotame interviu architektas prisimena muziejaus atkūrimo darbus, pasakoja apie išskirtinę stogo konstrukciją ir supažindina su dar vienu architektūros terminu – atika.
Parodos kuratorė Aistė Kisarauskaitė nurodo, kad menininkas, atsigręždamas į šią pastato transformaciją, tarsi išsako linkėjimą gyvenantiems neramiu laiku: „Kad mums grasinantys ir gintis skirti ginklų sandėliai taptų ramybės ir kultūros vietomis – muziejais, kurių arkos ir rūsiai saugos ne mus nuo priešo atakų, o gausius meno rinkinius.“
D. Aleksos paroda „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki rugpjūčio 24 d. Informacija apie renginius ir edukacijas, kviesiančias plačiau pažinti parodą ir muziejaus istoriją, skelbiama LNDM svetainėje ir socialiniuose tinkluose.
Kuratorė Aistė Kisarauskaitė
Koordinatorius Mažvydas Truklickas
Kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė
Garso dizainas Valdas Narkevičius
About the Author
