Vilnius šiandien pasaulyje žinomas kaip Dievo gailestingumo miestas, tačiau kodėl ši žinia pasklido būtent iš čia? Į šį klausimą VI Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso dalyviams skirtoje paskaitoje atsakymų ieškojo profesorė dr. Irena Vaišvilaitė. Pasak kalbėtojos, gailestingumo žinia Vilnių pasiekė neatsitiktinai – tam reikšmės turėjo ir miesto istorija, ir jo daugiakultūrė patirtis.
Pranešime, kuris buvo viena pagrindinių kongreso diskusijų dalių, I. Vaišvilaitė akcentavo tarptautinį kontekstą, iškeldama klausimą, kodėl apreiškimai įvyko būtent Fatimoje, Lurde ar Vilniuje.
„Apreiškimus patyrę žmonės buvo labai kuklūs, neturtingi ir didžiajai visuomenės daliai nesvarbūs: apie juos niekas nežinojo, kitiems buvo sunku patikėti jų patirties autentiškumu bei skleidžiama žinia“, – atkreipė dėmesį profesorė.
Tokia nereikšminga tuo metu buvo ir dabartinė sostinė: „Vilnius tuo metu buvo provinciali tuometės Lenkijos valstybės dalis, o būsimajai šv. Faustinai buvo sunku būti išgirstai, bet Dievo gailestingumo žinia vis vien sklido“, – sakė I. Vaišvilaitė. Profesorė teigė, kad kadaise didinga sostine buvęs Vilnius apreiškimo metu buvo tapęs giliai provincialiu, nusiaubtu, etninių konfliktų suskaldytu ir ateities neapibrėžtumo kamuojamu miestu. „Dievo malonė yra labai kukli, galbūt todėl ji sklido per tokį kuklų miestą ir tokį paprastą žmogų.“
I. Vaišvilaitė atkreipė dėmesį, kad apreiškimus įprastai lydi simboliai: Lurde tai buvo vanduo, Fatimoje ‒ saulė, o Gailestingumo paveiksle du šviesos spinduliai, simbolizuojantys kraują ir vandenį, išsiliejusį iš Kristaus žaizdos.
Kultūros istorikė taip pat pažymėjo, kad Vilnius turi ilgą įvairių religinių konfesijų sambūvio istoriją. Šiame mieste vienu metu gyveno katalikų, įvairių pakraipų stačiatikių, evangelikų, žydų, karaimų bei totorių bendruomenės. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė taip pat buvo erdvė, kurioje 1596 metais sudaryta Brastos unija, sujungusi dalį stačiatikių ir Katalikų Bažnyčią į naują graikų apeigų katalikų (unitų) Bažnyčią. Ji išlieka aktualiu tarpreliginio dialogo objektu ieškant vienybės tarp šių dienų krikščionių konfesijų.
Gailestingumo žinia būsimą šv. Faustiną pasiekė tarpukario Vilniuje – mieste, kuriame tuo metu gyveno didelė žydų bei kitų tautų bendruomenė ir į kurį didėjančio nacionalizmo amžiuje politiškai pretendavo tiek lietuviai, tiek lenkai. Turbūt neatsitiktinai apreiškimas įvyko tautinių konfliktų ir ateities neapibrėžtumo laikotarpiu, artėjant Antram pasauliniam karui ir okupacijoms.
Po karo vietos žydų bendruomenė buvo sunaikinta, didelė lenkų gyventojų dalis repatrijuoti arba deportuoti, įvairių konfesijų maldos namai uždaryti arba naudoti ne pagal paskirtį, o dalis istorinių kapinių sunaikintos.
Pasak profesorės, pokario Vilnius tapo „miestu be atminties“, kuris, atvykus naujiems gyventojams lietuviams bei rusams, prarado įvairiatautės bendruomenės puoselėtas tradicijas. Panašus likimas ištiko ir likusią Rytų Europą, todėl šv. Faustinos žinia skirta ne tik Vilniui – tai buvo gailestingumo žinutė visam regionui.
„Taigi, kodėl gailestingumo miestu tapo būtent Vilnius? Turbūt todėl, kad tuo metu mums to labiausiai trūko“, – paskaitą užbaigė profesorė.
Dr. Irena Vaišvilaitė yra Lietuvos meno ir Bažnyčios istorikė, diplomatė, Vilniaus universiteto profesorė. 1991–1998 metais ji dirbo Vatikano radijo programų Lietuvai redakcijoje, 1998 metais Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje apsigynė Bažnyčios istorijos daktaro disertaciją. 2012–2017 metais ėjo Lietuvos Respublikos neeilinės ir įgaliotosios ambasadorės prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino pareigas, nuo 2017 iki 2019 metų – Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovė prie UNESCO. 2020–2026 metais buvo LRT tarybos narė, deleguota Lietuvos Vyskupų Konferencijos. I. Vaišvilaitė taip pat yra knygų bei mokslinių studijų apie krikščioniškąjį Vilniaus paveldą autorė.
About the Author
