Autorius: Raul Eamets, „Bigbank“ vyriausiasis ekonomistas
Po COVID-19 pandemijos, tiekimo grandinių sutrikimų ir rusijos invazijos į Ukrainą kainos visoje Europoje kilo žaibišku greičiu. Infliacijos pikas buvo skausmingas, bet po kurio laiko spaudimas ėmė mažėti. Šįkart vaizdas gali būti kitoks: kainos kils lėčiau, bet pats procesas gali užsitęsti gerokai ilgiau.
Šiuo metu Europos Komisija Lietuvai 2026 m. prognozuoja 4,4 proc. infliaciją, daugiausia dėl energijos ir paslaugų kainų, o 2027 m. tikisi jos mažėjimo iki 2,7 proc. Tačiau tokios prognozės labai priklauso nuo energijos kainų, geopolitikos ir centrinių bankų sprendimų. Tad negalima atmesti net ir 6 proc. kainų augimo.
Šįkart infliacija gali laikytis ilgiau
Jeigu brangsta nafta – brangsta degalai, žemės ūkio produkcija, o vėliau – ir maistas. Jeigu brangsta gamtinės dujos – didėja šildymo ir elektros kainos. Jeigu brangsta petrocheminės žaliavos – brangsta plastikas ir daugybė iš jo gaminamų prekių.
Kitaip tariant, energija nėra viena atskira eilutė šeimos išlaidų lentelėje. Jeigu energijos kainos kyla ilgesnį laiką, galiausiai brangsta beveik viskas.
Antroji problema yra sudėtingesnė – Europa vis dar nėra atsakiusi į klausimą, ką daryti su didžiųjų valstybių skolų našta. Politiškai dideli išlaidų karpymai ar mokesčių didinimai yra labai sunkiai įgyvendinami. Tai matome ne vienoje šalyje. Todėl anksčiau ar vėliau gali būti grįžtama prie įvairių obligacijų pirkimo ar kitų priemonių, kurios padėtų suvaldyti finansinį spaudimą, bet galėtų didinti infliaciją, nes šios priemonės, liaudiškai tariant, yra „pinigų spausdinimas“.
Tokie procesai yra problema, kuri gali tęstis kelerius metus. Būtent todėl ir infliacijos spaudimas, nors ir mažesnis, gali būti ilgesnis nei ankstesnį kartą.
Lietuva turi dar vieną ypatingą veiksnį – pinigus, atlaisvinamus iš antrosios pensijų pakopos. Kai į rinką vienu metu patenka didelė suma gyventojų pinigų, dalis jų neišvengiamai virsta ne santaupomis ar investicijomis, bet vartojimu.
Estijos patirtis rodo, kad po panašios reformos maždaug ketvirtadalis lėšų nukeliavo tiesioginiam vartojimui, ketvirtadalis – skoloms padengti, o apie pusė liko bankų sąskaitose.
Tai reiškia, kad dalis šių metų kainų spaudimo bus susijusi ne tik su išoriniu sukrėtimu, bet ir su laikinu papildomų pinigų įliejimu į ekonomiką. Todėl, vertinant tikrąją padėtį, reikės neapsigauti: aiškesnį vaizdą matysime ne šiemet, o kitais metais.
Infliacija bus pastebima kasdien
Žmonės infliaciją pirmiausia pastebi ten, kur moka dažnai: maisto prekių parduotuvėje, degalinėje, mokėdami už elektrą, šildymą, paslaugas. Šįkart bus taip pat.
Kai kainos ima kilti, centriniai bankai paprastai griežtina pinigų politiką. Šiuo metu Europos Centrinio Banko (ECB) indėlių galimybės palūkanų norma yra 2 proc., o balandžio 30 d. ECB ją paliko nepakeistą. Vis dėlto, jeigu infliacijos spaudimas stiprės, palūkanų kėlimas vėl taps realiu scenarijumi.
Tokiu atveju lėtės ir ekonomikos augimas, nes didės paskolų įmokos, o investuotojams pinigai taps sunkiau prieinami. Lietuvos gyventojai šįkart į infliacijos etapą ateina finansiškai stipresni nei prieš šešerius metus. Atlyginimai yra aukštesni, dalis žmonių turi daugiau santaupų, o antrosios pakopos pinigai kai kuriems namų ūkiams taps papildoma pagalve. Tai gera žinia.
Tačiau spartus atlyginimų augimas didina paklausą ir įmonių sąnaudas, o tai gali dar labiau stumti kainas aukštyn. Tai ypač aktualu paslaugų sektoriui, kuriame atlyginimai sudaro didelę savikainos dalį.
Kaip visada labiausiai nukentės mažesnes pajamas gaunantys žmonės. Aukštesnes pajamas gaunantys gyventojai gali atsisakyti dalies pramogų ar atidėti kelionę. Mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms pasirinkimų mažiau.
Ką turėtų daryti valstybė?
Daugelio minėtų veiksnių Lietuva kontroliuoti negali. Todėl politikų galimybės yra ribotos. Tačiau tai nereiškia, kad jų sprendimai nesvarbūs.
Priemonės turėtų būti tikslios ir ribotos. Pavyzdžiui, svarstytinas PVM mažinimas būtiniausioms prekėms ar paslaugoms, tačiau ir čia reikia atsargumo: ne kiekviena lengvata automatiškai pasiekia vartotoją. Dalį jos gali pasilikti prekybininkai ar tiekėjai.
Svarbiausia – išlaikyti stabilumą. Verslui ir gyventojams blogiausia yra nuolat keičiami mokesčiai ir taisyklės.
Gyventojams belieka ruoštis
Turint stabilias darbo pajamas, infliaciją atlaikyti daug lengviau. Net jei kainos kyla, reguliarus atlyginimas leidžia prisitaikyti. Be darbo pajamų infliacija tampa daug pavojingesnė.
Bendro patarimo, kaip kiekvienam žmogui elgtis su pinigais, nėra. Be abejo, ilgą laiką laikyti pinigus ten, kur jie neuždirba jokios grąžos, infliacijos laikotarpiu yra pavojinga.
Gera žinia, kad šįkart infliacija Lietuvoje greičiausiai nebus tokia dramatiška kaip 2022 metais. Tačiau ji gali būti klampesnė, ilgesnė ir psichologiškai labiau varginanti.
Didžiausia klaida būtų manyti, kad jei infliacija nepasiekia 20 proc., problema nėra rimta. Kartais ekonomikai pavojingesnis ne gaisras, o ilgai rusenanti ugnis.
