Kol Lietuvoje vis dar ieškoma atsakymų, kodėl tūkstančiams mokinių itin sunkiai sekasi matematika, o trečdalis abiturientų neišlaiko matematikos egzamino po dvylikos metų mokymosi mokykloje, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos ir Informatikos fakulteto dėstytoja, mokyklos „Herojus“ matematikos mokytoja dr. Monika Grigaliūnienė atsakymų ieško viename garsiausių pasaulyje – Harvardo universitete.
Šiuo metu Harvarde besistažuojanti mokslininkė įsitikinusi: didžiausia Lietuvos problema nėra vien prasti egzaminų rezultatai. Pasak jos, švietime vis dar pernelyg dažnai remiamasi nuomonėmis, o ne realiais duomenimis apie tai, kaip jaučiasi mokiniai, ko jie nesupranta ir kodėl matematika daugeliui tampa ne kritinio mąstymo įrankiu, o baimės šaltiniu.
Pirmieji tyrimų rezultatai optimizmo nekelia
Į Harvardo universitetą M. Grigaliūnienė išvyko ne tik stebėti vienos garsiausių pasaulio akademinių bendruomenių darbo, bet ir tęsti ilgalaikių mokslinių tyrimų. Stažuotės metu ji analizuoja daugiau nei tūkstančio Lietuvos moksleivių duomenis, surinktus bendradarbiaujant su Lietuvos mokyklomis.
Tyrimuose analizuojamas vadinamasis matematinis lankstumas – gebėjimas spręsti uždavinius daugiau nei vienu būdu. Pasak mokslininkės, būtent tokie gebėjimai glaudžiai susiję su kritiniu mąstymu, problemų sprendimu ir kitais šiandien itin svarbiais įgūdžiais.
„Mes labai daug kalbame apie kritinį mąstymą, problemų sprendimą, kūrybiškumą, tačiau visa tai nėra abstraktūs žodžiai. Tie gebėjimai ateina iš labai konkrečių matematinių kompetencijų. Jeigu mokiniai mokosi ieškoti skirtingų sprendimo kelių, jie tampa pajėgesni spręsti sudėtingas problemas ir kritiškai vertinti situacijas“, – sako ji.
Vis dėlto pirmieji tyrimų rezultatai optimizmo nekelia. „Labai daug neteisingų atsakymų, labai daug tuščių atsakymų. Tais įgūdžiais, kurių taip norime, pasižymi, panašu, tik nedidelė dalis mokinių. Ir čia jau atsiranda esminis klausimas, kodėl taip yra?“, – kelia klausimą pašnekovė.
Pasak jos, Lietuvos švietimo sistemoje vis dar trūksta gilesnio situacijos pažinimo. Mes turime labai daug nuomonių, bet labai mažai tikrų atsakymų. Pamatome egzaminų rezultatus ir puolame ieškoti sprendimų, tačiau iš tiesų nežinome, kas vyksta klasėse, ką galvoja mokiniai, kaip jie jaučiasi, ko bijo, kuo tiki.
Harvarde labiausiai stebina ne prestižas, o atvirumas
Stažuotės metu mokslininkė ne tik vykdo tyrimus, bet ir stebi, kaip Harvardo universitete rengiami būsimi matematikos mokytojai, kaip dirba dėstytojai ir kokie metodai taikomi ugdant pedagogus. Be to, ji lankėsi ir vienoje privačioje JAV mokykloje, kurioje turėjo galimybę stebėti matematikos pamokas bei mokytojų darbą kasdienėje mokyklos aplinkoje.
Nors prieš išvykdama ji tikėjosi pamatyti radikaliai kitokią sistemą, realybė pasirodė gerokai artimesnė.
„Išvykau galvodama, kad važiuoju į kažkokią stebuklų šalį, bet galiausiai pamačiau labai panašius žmones – su tais pačiais klausimais, tuo pačiu nerimu, tomis pačiomis problemomis. Ir Harvardo universiteto studentai, būsimi matematikos mokytojai, kalba apie mokinius, kurie neatlieka namų darbų, apie tėvus, kurie klausia, kodėl jų vaikas nemoka matematikos. Tai universalūs dalykai“, – šypsosi ji.
Pasak Monikos, daug įžvalgų suteikė ir apsilankymas privačioje mokykloje. Ten ją labiausiai nustebino ne technologijos ar infrastruktūra, o labai aiškus santykis su mokiniu.
„Labai jautėsi, kad mokytojai puikiai pažįsta savo mokinius, žino jų stiprybes, silpnybes, supranta, kaip jie jaučiasi. Buvo matyti aukšti lūkesčiai, bet kartu ir didelis pasitikėjimas mokiniu. Jei mokiniui tą dieną sekasi prasčiau, tai nėra tragedija ar spaudimas. Mokytojas aiškiai komunikuoja: aš žinau, kad tu gali, ir esu čia tam, kad tau padėčiau“, – pasakoja ji.
Vis dėlto vienas aspektas ją ypač sužavėjo – tai nuolatinis grįžtamojo ryšio ieškojimas ir atvirumas pripažinti, kad ne viskas pavyksta idealiai.
„Dėstytojai nuolat klausia studentų, ką galėtų daryti geriau. Ir kitą paskaitą jie jau grįžta su pokyčiais pagal gautą grįžtamąjį ryšį. Taip pat ir studentai atvirai sako: „Nežinau, kaip šitą situaciją spręsti, padėkite man suprasti”. Man atrodo, mums labai trūksta būtent tokio atvirumo, pripažinimo, kad mes visi dar mokomės“, – sako pašnekovė.
Pasak Monikos, Harvarde itin aiškiai juntami aukšti lūkesčiai studentams, tačiau jie nėra grindžiami spaudimu. Čia labai aiškiai komunikuojama: mes žinome, kad tu gali daug, ir mes tau padėsime. Tai nėra spaudimas ar gąsdinimas, tai veikiau pasitikėjimo kultūra.
Lietuvai reikia ne dar vienos reformos, o aiškios diagnozės
M. Grigaliūnienė įsitikinusi, kad Lietuvoje dažnai skubama perimti kitų šalių praktikas iki galo nesuprantant savos situacijos.
„Mes nuolat žvalgomės į Suomiją, Singapūrą ar JAV ir ieškome receptų. Bet prieš parsiveždami sprendimus turime suprasti, kokia yra mūsų situacija. Kitaip mes tiesiog mėtysime skirtingus ingredientus į tą patį puodą ir tikėsimės, kad dabar jau tikrai pavyks“, – kalba mokslininkė.
Jos teigimu, vien egzaminų rezultatų nepakanka. Lietuvai reikėtų gerokai platesnio požiūrio į mokinių pasiekimus ir savijautą: „Mes galėtume prie įvairių atsiskaitymų pridėti klausimynus apie mokinių jauseną, pasitikėjimą savimi, matematinį nerimą, požiūrį į matematiką. Visa tai turi milžinišką įtaką rezultatams“.
Anot pašnekovės, šiandien matematikos tema Lietuvoje kelia daug emocijų, tačiau tai rodo ne abejingumą, o priešingai – rūpestį.
„Žmonės pyksta, diskutuoja, kritikuoja todėl, kad jiems rūpi. Ir tai yra gerai. Man atrodo, blogiausia būtų nustoti ieškoti atsakymų“, – sako ji.
Matematikos egzaminas nenusako žmogaus vertės
Nors Harvardo universitete jos laukia dar keli stažuotės mėnesiai ir intensyvus mokslinis darbas, savo ateities M. Grigaliūnienė neįsivaizduoja niekur kitur, tik Lietuvoje.
„Aš tikiu, kad tai, ką darau, gali padėti Lietuvai. Gal pavieniai tyrimai pasaulio nepakeis, bet jeigu mes vis geriau suprasime savo situaciją, galėsime priimti geresnius sprendimus“, – sako ji.
Kitą savaitę vyks pirmoji matematikos valstybinio brandos egzamino pirmoji dalis vienuoliktokams.
„Dieną prieš egzaminą tikrai nereikia visos nakties praleisti kalant formules. Geriau išsimiegoti, pailsėti, leisti smegenims atsikvėpti“, – šypsosi pašnekovė.
Tačiau svarbiausia, pasak jos, suprasti vieną dalyką – egzaminas nenusako žmogaus vertės.
„Kad ir kokia buvo tavo patirtis mokantis matematiką, ji neapibrėžia tavęs kaip žmogaus. Egzaminas gali kažkiek pakeisti gyvenimo kryptį, bet jis nėra nuosprendis – nei teigiamas, nei neigiamas“, – pabrėžia M. Grigaliūnienė.
About the Author
