Įsivaizduokite situaciją: judėjimo negalią turintis žmogus į reprezentacinę kultūros erdvę įleidžiamas tik pro virtuvines duris. Neregys sustoja ties istorinio pastato laiptais, nes čia nėra jokių turėklų. Šeima su vaiko vežimėliu akimirksniu supranta – šioje vietoje jų nelaukta. Tai nėra išgalvoti scenarijai, tai – reali kasdienybė mūsų šalies paveldo objektuose.
Vilniuje 2026 m. gegužės 28 d. įvykusi konferencija „Kultūros paveldas ir universalus dizainas: misija įmanoma (?)“ tapo ta vieta, kurioje apie šias skaudžias spragas pagaliau prabilta atvirai ir drąsiai.
Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse – erdvėje, kuri pati savaime įpareigoja pagarbai ir atminčiai – susirinkę architektai, paveldosaugininkai, muziejininkai bei patys žmonės su negalia ieškojo atsakymo į esminį klausimą: ar mūsų praeitis gali būti atvira visiems?
Renginį įkvepiančiu žodžiu atidariusi komplekso vedėja Dovilė Lauraitienė davė toną diskusijai.
Kultūros paveldo departamento (KPD) direktoriaus pavaduotojas Robertas Motuzas bei KPD Metodinio konsultavimo ir teritorijų planavimo skyriaus specialistės Rasa Trapikienė ir Audronė Šolienė pristatė reguliavimo kontekstą bei pabrėžė departamento poziciją – paveldas turi būti gyvas ir tarnauti visiems visuomenės nariams, įskaitant ir asmenis su negalia.
Įstatymų spąstai ir skaičiai, kurie bado akis
Vienas didžiausių renginio atradimų – teisinė aklavietė, kurią įvardijo Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros specialistai Neringa Šaveiko ir Viktoras Gricius. Šalyje veikia paradoksas: Statybos įstatymas reikalauja absoliutaus prieinamumo, tačiau Paveldo apsaugos įstatymas griežtai draudžia liesti autentiškus elementus – senovines grindis, laiptus ar fasadus. Kadangi aiškios ribos nėra, pastatų valdytojai, bijodami baudų ar klaidų, paveldo objektų tiesiog netvarko, ir šie tiesiog nyksta.
Nepriklausomos tyrėjos dr. Jurgitos Subačiūtės pristatyti duomenys pribloškė auditoriją: iš 1777 ištirtų kultūros įstaigų net 52,7 % neturi pritaikytų tualetų, o vos 2 % vaizdo medžiagos siūlo subtitrus ar gestų kalbą. Pagrindinis stabdis – pinigų trūkumas.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus atstovė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, pristatydama projektą „Savas muziejus“, priminė, kad prieinamas muziejus – tai ne tik fizinė aplinka ar techniniai sprendimai, bet ir atviras požiūris, pagarba kiekvienam lankytojui bei nuoširdus siekis, kad kultūra būtų prieinama visiems.
Kad pokyčiai įmanomi, įrodė Rokiškio krašto muziejaus direktorė Aušra Gudgalienė. Čia įgyvendinamas įspūdingas 3,3 mln. eurų vertės dvaro pritaikymo projektas su liftu ir moderniais sanitariniais mazgais. Ji auditorijai uždavė provokuojantį klausimą: „Pritaikyti negalima diskriminuoti – kur dėsime kablelį?“
Sutarimas dėl ateities: paveldo išsaugojimas ir žmogaus orumas suderinami
Didžiausias konferencijos laimėjimas – išsklaidytos abejonės, kad paveldo išsaugojimas ir universalus dizainas negali egzistuoti kartu. Renginys subūrė skirtingų sričių specialistus bendram dialogui, padėjo sumažinti paveldo valdytojų bei sargų baimes ir įrodė, kad ši misija yra įmanoma.
Išryškėjo 5 pagrindinės pamokos, kurias būtina išmokti ateities pokyčiams:
- Kultūros paveldas – ne tik akims. Architektė Evelina Bartusevičiūtė pabrėžė, kad prieinamas dizainas nėra tik techninė užduotis — tai žmogaus orumą, emocinį saugumą ir pagarbą užtikrinantis požiūris. Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė (Lietuvos žmonių su negalia sąjunga) priminė: prieinamumas yra ne tik pandusas prie durų, o visa lankytojo patirtis. Renata Mingilė (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga) iškėlė fizinės ir informacinės aplinkos poreikį neregiams, o Vaida Lukošiūtė (Lietuvos kurčiųjų draugija prezidentė) priminė apie nematomas negalias bei pristatė konkrečius sprendimus – vizualinius signalus, QR kodus su gestų kalba, subtitrus, interaktyvius ekranus bei pagalbą per vertimaigestais.lt.
- Teisines prieštaras turi pakeisti aiškios taisyklės. Esamą įstatymų nesuderinamumą privalo pakeisti konkretus bei aiškus „protingo pritaikymo“ algoritmas, kad paveldo valdytojams ir saugotojams neliktų subjektyvių baimių ir dvejonių.
- Istorija ir modernumas suderinami. Universalaus dizaino ekspertė Ana Staševičienė (Mykolo Riomerio universitetas) akcentavo, kad paveldo apsauga ir prieinamumas puikiai dera taikant atgręžtinumo principą – modulines, lengvai išmontuojamas konstrukcijas, kurios nepažeidžia istorinio pastato audinio.
- „Nieko apie mus be mūsų“. Geriausi sprendimai gimsta tada, kai visi savo sričių ekspertai – paveldosaugininkai, architektai, restauratoriai ir patys asmenys su negalia – prie bendro stalo sėdasi kaip lygūs su lygiais, o teorinės taisyklės tampa tik įrankiu bendram tikslui pasiekti.
- Investicijos atsiperka. Rokiškio dvaro pavyzdys įrodo – turint politinės valios ir finansavimą, istoriniai objektai atgyja ir tampa atviri absoliučiai visai visuomenei.
Apibendrinant, renginys parodė, kad nors Lietuvos kultūros sektorius juda prieinamumo link vis dar gana lėtai ir trūksta sisteminio finansavimo bei aiškesnio reguliavimo, bendras ekspertų, praktikų ir bendruomenės dialogas įrodo, kad ši misija tampa įmanoma.
Renginį parėmė Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra (ANTA) prie SADM. Konferencija įtraukta į Europos prieinamumo išteklių centro „Prieinama Europa“ (AccessibleEU”) renginių sąrašą.
About the Author
