Jau rugsėjo 1 d. Lietuva Europos Komisijai turės pateikti pirmąjį Nacionalinio gamtos atkūrimo plano projektą, kuriame svarbią vietą užims ir negyvos medienos rodikliai. Nors ES Gamtos atkūrimo reglamente nenurodoma, kiek tiksliai sausuolių turėtų būti palikta miškuose, pabrėžiama, kad jų kiekis turi būti pakankamas gamtos procesams ir biologinei įvairovei palaikyti.
Ar pakankamai savo miškuose turime menko suirimo negyvos medienos – išvirtusių ar dar tebestovinčių natūraliai savo gyvenimą baigusių išdžiūvusių medžių?
„Lietuvos rodikliai šioje srityje atrodo palankiai. Šalies miškuose šiuo metu sukaupta apie 40 mln. kubinių metrų negyvos medienos. Per pastaruosius du dešimtmečius sausuolių kiekis mūsų medynuose išaugo daugiau nei dvigubai ir dabar siekia apie 19 m³ hektare, kai Europos vidurkis yra 11,9 m³ hektare.“, – pažymi Valstybinės miškų tarnybos Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjas Gintaras Kulbokas.
Kodėl negyvai medienai skiriamas toks dėmesys, o sausuoliai laikomi itin svarbiais miško gyvybingumui? „Daugelis įsivaizduoja, kad nudžiūvęs medis tampa bevertis. Tačiau gamtoje mirties nėra be prasmės – net ir žuvęs medis dar daug metų atlieka reikšmingą vaidmenį, – aiškina G. Kulbokas. – Sausuolis miške nėra netvarkos ženklas. Priešingai – tai įrodymas, kad miškas funkcionuoja natūraliai. Baigę savo gyvenimą medžiai sukuria sąlygas atsirasti, augti ir klestėti naujai gyvybei.“
Negyva mediena tampa oaze kerpėms, samanoms, grybams, vabzdžiams, paukščiams, smulkiems žinduoliams. Tai ištisi mikropasauliai, kurių gyvybė priklauso nuo senstančių ir yrančių medžių. Būtent dėl šios priežasties sausuolių reikšmė pabrėžiama ES Gamtos atkūrimo reglamente. Jis numato, kad negyvos medienos kiekis miškuose yra vienas svarbių biologinės įvairovės rodiklių.
Kita svari priežastis, dėl ko turėtume vertinti sausuolius, susijusi su anglies dioksido (CO₂) pėdsako mažinimu.
„Kai medis nudžiūsta, jo kamiene, šakose ir šaknyse fotosintezės metu sukaupta anglis dar ilgą laiką lieka „užrakinta“ medienoje. Kiek laiko ji ten išsilaikys, priklauso nuo medžio rūšies ir aplinkos sąlygų. Beržas gali visiškai supūti vos per 2-3 metus, o pušiai, uosiui ar ąžuolui suirti kartais prireikia 20 ir daugiau metų. Visą šį laikotarpį medienoje sukaupta anglis išlieka sausuolyje ir tik palaipsniui grįžta į aplinką“, – aiškina G. Kulbokas.
Pasak jo, negyvą medieną verta palikti ne tik miškuose, bet ir parkuose. Čia sausuoliai gali atlikti ne tik ekologinę, bet ir rekreacinę ar net estetinę funkciją, suteikdami aplinkai natūralumo ir išskirtinumo.
Kartais nuogąstaujama, kad miške palikti eglių sausuoliai gali skatinti žievėgraužio tipografo plitimą. Tačiau specialistai ramina: šis kenkėjas vystosi gyvose arba neseniai pažeistose eglėse. Kai medis visiškai nudžiūsta, žievėgraužiai paprastai būna jį jau palikę ir ieško naujų gyvų eglių.
Lyginant žievėgraužio paplitimo ir sausuolių kiekio pokyčius 2005-2025 metais matyti, kad Žemaitijoje, ypač Telšių apskrityje, kur žievėgraužio pažeidimų mažiau, pastaraisiais metais mažėjo ir sausuolių kiekis. Tuo tarpu rytų Lietuvoje, kur žievėgraužio pažeidimų gausiau, fiksuojama ir daugiau sausuolių. Tačiau tai nereiškia, kad sausuoliai skatina kenkėjo plitimą – dėl ževėgraužio nudžiūvusios eglės yra tik kenkėjo veiklos pasekmė.
Valstybinės miškų tarnybos inf.
About the Author
