Greičiausiai ne kartą teko pastebėti auksinius dantis ar vainikėlius vyresnių žmonių šypsenose. Vieniems tai kelia nostalgiją, o kitiems nuostabą, nes šiandien toks vaizdas odontologijoje jau gana retas. Visgi prieš kelis dešimtmečius auksas buvo vienas dažniausių pasirinkimų dantų protezavime. Kodėl žmonės anksčiau rinkdavosi būtent auksą? Ar tai buvo tik prestižo simbolis, o gal tuo metu jis iš tiesų buvo vienas patikimiausių sprendimų? Ir kas pasikeitė šiandien, kad šiuolaikinis dantų protezavimas bei dantų implantacija atrodo visiškai kitaip?
Kodėl auksas apskritai buvo naudojamas odontologijoje?
Šiandien auksiniai dantys daugeliui asocijuojasi su tolima praeitimi, tačiau odontologijoje dar ne taip seniai auksas buvo laikomas viena patikimiausių medžiagų dantų atkūrimui. Tuo metu, kai dantų protezavimas dar neturėjo tokių pažangių medžiagų kaip cirkonio keramika, auksas buvo labiausiai vertinamas ne dėl prabangos, o dėl išskirtinių fizinių savybių. Jis yra itin atsparus korozijai, ilgaamžis, biologiškai suderinamas su žmogaus organizmu ir savo kietumu gana artimas natūraliam dančiui.
Didelis privalumas buvo tai, kad auksas burnos aplinkoje beveik nereaguoja su seilėmis ar rūgštimis, todėl laikui bėgant nerūdija, neskilinėja ir nesukelia tiek problemų, kiek kai kurie kiti tuo metu naudoti metalai. Dėl gero biologinio suderinamumo aukso lydiniai retai sukeldavo alergines reakcijas ar audinių dirginimą, todėl daugelį metų buvo plačiai naudojami vainikėliams, tiltams, įklotams bei plomboms gaminti.
Tik reikėtų nesusipainioti. Odontologijoje dažniausiai buvo naudojamas ne grynas auksas, o specialūs aukso lydiniai su kitais metalais. Grynas auksas yra per minkštas kasdieniam kramtymui, todėl lydiniai suteikdavo daugiau tvirtumo ir atsparumo. Be to, jie leisdavo pagaminti itin tikslius protezus net ir naudojant plonesnį medžiagos sluoksnį, taip išsaugant daugiau natūralių danties audinių.
Įdomu tai, kad auksas odontologijoje buvo naudojamas tūkstančius metų – archeologiniai radiniai rodo, jog dar senovės civilizacijos jį naudojo dantų atkūrimui ir stabilizavimui. Nors šiandien dantų protezavimas ir dantų implantacija remiasi modernesnėmis bei estetiškesnėmis technologijomis, auksas kai kuriose šalyse vis dar nėra visiškai išnykęs iš odontologijos. Pavyzdžiui, dalis senesnės praktikos klinikų JAV aukso lydinius iki šiol naudoja tam tikrais galinių dantų protezavimo atvejais.
Kodėl auksiniai dantys anksčiau buvo laikomi ne tik kokybės, bet ir prestižo simboliu?
Kadangi auksas yra brangi ir ne kiekvienam prieinama medžiaga, auksiniai vainikėliai ar tiltai dažnai tapdavo ir finansinės gerovės bei statuso simboliu. Kai kuriose visuomenėse tai buvo tarsi ženklas, kad žmogus gali sau leisti kokybiškesnį gydymą.
Vis dėlto įdomu tai, kad XX amžiuje buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse dalis pacientų protezavimui atsinešdavo savo turimą auksą – senus papuošalus, monetas ar kitus dirbinius. Tokiu būdu gydymas kartais tapdavo finansiškai prieinamesnis, nes pacientui nereikėdavo papildomai mokėti už pačią medžiagą. Žinoma, odontologijoje nebuvo naudojamas grynas juvelyrinis auksas – jis būdavo specialiai lydomas ir maišomas su kitais metalais, kad būtų pakankamai tvirtas kasdieniam kramtymui.
Tuo metu odontologinių medžiagų pasirinkimas buvo gana ribotas, todėl auksas išsiskyrė ne tik savo verte, bet ir patvarumu. Dėl šios priežasties kai kurie pacientai net specialiai rinkdavosi matomus auksinius vainikėlius, nes tai buvo laikoma savotišku prestižo ar prabangos ženklu. Įdomu tai, kad kai kuriose kultūrose auksiniai dantys ilgą laiką buvo vertinami ir kaip grožio detalė ar individualaus stiliaus dalis. Pavyzdžiui, tam tikrose Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos šalyse jie buvo siejami su sėkme, turtais ar aukštesne socialine padėtimi.
Šiandien požiūris į estetiką odontologijoje visiškai pasikeitęs. Dabar didžiausia prabanga laikoma ne matomas auksas burnoje, o natūraliai atrodanti šypsena, kai po dantų implantacijos ar dantų protezavimo atkurtų dantų beveik neįmanoma atskirti nuo natūralių.
Kodėl auksas šiandien nebenaudojamas ir kas jį pakeitė?
Nors auksas odontologijoje daugelį metų buvo laikomas vienu patikimiausių pasirinkimų, šiandien jums greičiausiai jau niekas nepasiūlys tokio sprendimo. Ir iš tiesų dėl to galime tik džiaugtis, nes odontologija nuolat tobulėja, o kartu keičiasi ir galimybės atkurti dantis kuo natūraliau.
Dabar sunku patikėti, tačiau iki maždaug XVIII amžiaus dantų atkūrimui kartais būdavo naudojami net mirusių žmonių dantys ar itin primityvios medžiagos. Todėl tuo laikotarpiu auksas odontologijoje buvo tikras proveržis – ilgaamžė, burnos aplinkai atspari ir organizmo gerai toleruojama medžiaga, leidusi žmonėms susigrąžinti bent dalį kramtymo funkcijos. Visiškai natūralu, kad tuo metu tai buvo laikoma vienu pažangiausių sprendimų. Vis dėlto mokslas nestovi vietoje, o šiuolaikinė odontologija šiandien gali pasiūlyti kur kas modernesnes alternatyvas.
Šiandien auksą dantų protezavime pakeitė cirkonio keramika ir bemetalė keramika. Šios medžiagos leidžia atkurti ne tik danties funkciją, bet ir itin tiksliai atkartoti natūralių dantų spalvą, skaidrumą, paviršiaus tekstūrą bei šviesos atspindį. Šiuolaikinės dantų implantacijos pagrindu tapo titanas – biologiškai su žmogaus organizmu suderinama medžiaga, gebanti suaugti su žandikaulio kaulu.
Svarbu suprasti, kad auksas odontologijoje niekada nebuvo blogas pasirinkimas, priešingai, savo laikui tai buvo itin pažangi medžiaga, tačiau šiandien odontologija gali pasiūlyti sprendimus, leidžiančius suderinti ilgaamžiškumą, biologinį suderinamumą, estetiką ir komfortą taip, kaip anksčiau tiesiog nebuvo įmanoma.
About the Author
