Kas atsako už padarinius, kai statybos vykdomos pagal oficialiai išduotą, tačiau vėliau neteisėtu pripažintą statybos leidimą? Ar visa rizika automatiškai tenka statytojui, net jei šis veikė remdamasis savivaldybės sprendimais ir valstybės institucijų išduotais dokumentais?
Būtent šiuos klausimus reikšmingai aptarė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje teismų praktikoje, kurią komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė.
Teismas bylą nagrinėjo dėl savivaldybės sprendimų išnuomoti valstybinės žemės sklypą bei išduoti statybos leidimą teniso kortų ir susijusios infrastruktūros statybai, nors sklypas savivaldybei buvo perduotas konkrečiam tikslui – aerodromo administraciniams ir paslaugų paskirties objektams statyti.
Reikšmingiausia šios nutarties dalis – ne pats leidimo panaikinimas, o pasak AVOCAD advokatės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo išlaidų paskirstymo.
„Teismas akcentavo, kad tais atvejais, kai statybos buvo vykdomos remiantis oficialiai išduotais leidimais, atsakomybė negali būti automatiškai perkeliama vien statytojui. Sprendžiant, kas turi padengti statinių nugriovimo, teritorijos atkūrimo ar kitų padarinių šalinimo išlaidas, būtina nustatyti, kokį vaidmenį konkrečioje situacijoje atliko tiek viešojo administravimo subjektai, tiek pats statytojas“, – pažymi Viktorija Dubovskienė.
Nutartyje pažymėta, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas yra būtent viešojo administravimo institucijų atsakomybės sritis – jos vykdo išankstinę statybos priežiūrą ir atsako už leidimo atitiktį teisės aktams.
Kasacinis teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir pabrėžė, kad valdžios institucijų klaidos negali būti taisomos užkraunant neproporcingą naštą tik privačiam subjektui. „Teismas aiškiai nurodė, kad prieš sprendžiant dėl statybos padarinių šalinimo būtina identifikuoti konkrečius asmenis ar institucijas, kurių veiksmai lėmė neteisėto leidimo išdavimą bei statybos neteisėtumą“, – sako teisininkė.
AVOCAD advokatė Viktorija Dubovskienė pažymi, kad ši praktika gali turėti itin didelę reikšmę ateities ginčuose dėl neteisėtų statybų. „Ši byla labai aiškiai parodo, kad teismai vertins ne tik formalų leidimo egzistavimą, bet ir tai, kas realiai sukūrė situaciją, dėl kurios atsirado neteisėtos statybos padariniai. Jei privatus subjektas veikė pasitikėdamas valstybės institucijų sprendimais, atsakomybės paskirstymas tampa kur kas sudėtingesnis,“- pažymi ji.
Iki šiol praktikoje dažnai dominavo požiūris, kad pagrindinė rizika tenka būtent statytojui, tačiau ši nutartis aiškiai sustiprina proporcingumo principo svarbą. „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje labai aiškiai akcentuoja, kad negalima ignoruoti viešojo administravimo subjektų vaidmens. Jei savivaldybė ar kita institucija pati priima neteisėtus sprendimus, išduoda leidimus ir sudaro prielaidas projektui būti įgyvendintam, visa finansinė našta negali būti automatiškai perkeliama vien verslui,“- teigia V. Dubovskienė.
Advokatė taip pat atkreipia dėmesį, kad ši nutartis gali turėti reikšmingą poveikį investicinei aplinkai bei verslo pasitikėjimui valstybe. „Verslas pagrįstai tikisi, kad valstybės institucijų išduoti leidimai yra teisėti ir suteikia galimybę saugiai įgyvendinti projektus. Todėl teismai vis dažniau vertins ne vien formalų pažeidimo faktą, bet ir institucijų atsakomybę bei paties investuotojo sąžiningumą“, – sako ji.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis formuoja svarbią praktiką dėl proporcingo atsakomybės paskirstymo tais atvejais, kai statybos vykdomos remiantis vėliau neteisėtais pripažintais statybos leidimais, bei aiškiai primena, kad valstybės institucijų klaidų pasekmės negali būti automatiškai perkeliamos tik vienai grandžiai – privačiam subjektui.
About the Author
