Kas yra menas? Žinia, būsena, būdas ieškoti tiesos, o gal tiesiog žmogaus instinktas? Tokie klausimai skambėjo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klubo pokalbyje apie meno prigimtį ir jo vietą žmogaus gyvenime.
Diskusiją moderavusi VU Gyvybės mokslų centro biofizikos doktorantė Ieva Šiugždaitė pokalbį pradėjo nuo minties, kad kūryba gali būti atsakas į žmogaus patiriamą baimę ir neapibrėžtumą. Ji citavo filosofą Leonidą Donskį, rašiusį apie kūrybinę drąsą kaip apie priešingybę agresijai ir destrukcijai.
„Kūryba mus sutaiko su pasauliu, kuris kelia siaubą“, – cituodama filosofą sakė moderatorė ir pakvietė diskusijos dalyvius pasvarstyti, kodėl menas apskritai egzistuoja.
Neuromoksliniu požiūriu menas padeda priimti neapibrėžtumo būseną
VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė prof. Inga Griškova-Bulanova siūlė į meną žiūrėti kaip į specifinę smegenų būseną.
„Menas yra optimali neapibrėžtumo būsena, kai mes galime priimti dvejopo sprendimo galimybę“, – kalbėjo ji.
Pasak mokslininkės, žmogaus smegenys nuolat siekia sumažinti neapibrėžtumą, nes tai susiję su išlikimu. Tačiau menas leidžia saugiai tyrinėti situacijas, kuriose nėra vieno aiškaus atsakymo.
„Tai yra mums reikalinga būsena – simuliacija, kurioje galime išbandyti tam tikrus socialinius scenarijus, išgyventi ir prieiti prie geriausio sprendimo“, – svarstė prof. I. Griškova-Bulanova.
Menas kaip komunikacijos priemonė
Diskusijoje dalyvavęs tarpdisciplininio meno kūrėjas Robertas Narkus meną apibūdino kaip bandymą pabėgti nuo mąstymo inercijos. Jis pasakojo apie savo kūrybinius eksperimentus, kuriuose svarbų vaidmenį vaidina atsitiktinumas, improvizacija ir netikėtos situacijos.
„Menas yra instinktas ieškoti tiesos“, – sakė jis. Pasak menininko, žmogus per kūrybą bando suprasti, kodėl apskritai egzistuoja.
Pokalbyje daug dėmesio skirta ir klausimui, ar menas nuo pat pradžių buvo komunikacijos forma. Diskusijos dalyviai prisiminė urvų piešinius ir svarstė, ar jie buvo siunčiama žinia ateities kartoms, ar kažkas daugiau.
Vis dėlto kultūros kritikė ir LMTA dėstytoja dr. Karolina Rybačiauskaitė abejojo, ar meną galima redukuoti iki informacijos perdavimo.
„Menas yra daugiau negu komunikacija ir daugiau negu žinios perdavimas“, – teigė ji.
Anot kultūros kritikės, skirtingais laikotarpiais pati meno samprata keitėsi – senovės graikams menas pirmiausia reiškė amatą ir meistrystę, o šiandien jis dažnai suvokiamas kaip patirtis ar refleksija.
Meno poveikis
Viena emocingiausių diskusijos dalių tapo pokalbis apie meno poveikį. Dalyviai aptarė Ukrainos paviljono performansą Venecijos bienalėje, kuriame žmonės atkartojo karo garsus – dronų ir ginklų triukšmą.
„Atrodo, mes girdime nemažai žmonių pasakojimų, bet kažkodėl tai nėra taip paveiku kaip meno forma“, – svarstė I. Šiugždaitė.
Prof. I. Griškova-Bulanova aiškino, kad meno poveikis gali būti susijęs su tuo, jog jis aktyvuoja daugelį smegenų sričių vienu metu.
„Menas labai gerai ir labai intensyviai aktyvuoja faktiškai visas smegenis“, – sakė ji.
Poreikis kurti neatsiejamas nuo poreikio suprasti save
Kalbėdami apie meną, diskusijos dalyviai ne kartą grįžo prie minties, kad menas žmogui svarbus ne tik dėl estetikos ar grožio. Kur kas svarbesnis tampa pats procesas – bandymas suprasti pasaulį, save ir savo santykį su aplinka.
Diskusijos pabaigoje pašnekovai svarstė, ar grožis apskritai yra objektyvus. R. Narkaus teigimu, tai, ką laikome gražiu, nuolat keičiasi kartu su visuomene, kultūra ir politiniu kontekstu.
„Grožis yra politika. Tai yra konvencija, tai yra susitarimas“, – sakė menininkas.
Diskusijoje nuskambėjo mintis, jog menas veikia ne todėl, kad pateikia aiškius atsakymus, bet todėl, kad leidžia ieškoti, abejoti ir patirti. Pasak pašnekovų, būtent ši laisvė interpretuoti ir reflektuoti žmogų traukia prie meno nuo seniausių laikų.
Menotyrininkė ir meno konsultantė Karolina Tomkevičiūtė teigė, kad menas dažnai tampa būdu išeiti iš kasdienio matymo ribų ir patirti tai, ko žmogus galbūt niekada neieškotų pats.
„Kartais menas atveda į tokias vietas, kur galbūt šiaip neužsuktum, negalvotum ir niekada tau ten nekiltų mintis nukeliauti“, – sakė ji.
About the Author
