Beveik tris dešimtmečius emocinę paramą vaikams ir paaugliams teikianti „Vaikų linija“ šiemet nusprendė pažvelgti į save kritiškai. Ar jos komunikacija ir paslaugos vienodai pasiekiamos visiems vaikams? Ar berniukai, kuriems nuo mažens dažnai kartojama „būk stiprus“ ir „susitvarkyk pats“, jaučiasi taip pat laukiami kreiptis pagalbos kaip mergaitės? O ką žinome apie nebinarinius jaunuolius?
Gegužės 17-ąją minima Tarptautinė Vaikų linijų diena – proga kalbėti ne tik apie vaikų emocinę sveikatą, bet ir apie tai, ar visi vaikai vienodai atpažįsta, kad pagalba skirta būtent jiems.
Ar emocinė pagalba iš tiesų pasiekia visus?
Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie vaikų ir paauglių emocinę gerovę. Kartu vis garsiau diskutuojama apie lyčių stereotipų įtaką savijautai ir pagalbos paieškai. Socialiniuose tinkluose jaunuoliai kasdien susiduria su žinutėmis apie tai, koks turėtų būti „tikras vyras“ ar „tikra mergina“, o emocinis atvirumas vis dar neretai pristatomas kaip silpnumo ženklas.
„Šiandien ypač svarbu užtikrinti, kad emocinė pagalba būtų prieinama ir atpažįstama visiems vaikams – nepriklausomai nuo jų lyties, tapatybės ar patirčių“, – sako Šarūnė Bernotė, „Vaikų linijos“ komunikacijos vadovė.
Šis klausimas buvo nagrinėjamas įgyvendinant iniciatyvą „Pagalba, kuri pasiekia. Jautri vaikų įvairovei, atvira kiekvienam“, įgyvendinamą pagal Atviros Lietuvos fondo programą VEIKIAM!, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis. Jos tikslas – stiprinti lyčiai jautrią ir įtraukią emocinę pagalbą vaikams bei mažinti stereotipus, galinčius trukdyti kreiptis paramos.
Pasak Š. Bernotės, organizacija sąmoningai iškėlė ir nepatogų klausimą.
„Klausėme savęs labai atvirai – ar mūsų komunikacija ir paslauga vienodai kviečia kreiptis visus vaikus ir paauglius? Ar berniukai nemato emocinės paramos kaip kažko, kas skirta labiau mergaitėms?“
Tokį klausimą paskatino ir tai, kad kaip ir kitose rūpybos srityse, taip ir „Vaikų linijoje“ dauguma savanorių yra moterys, o komunikacijoje dažnai kalbame apie emocijas, pažeidžiamumą ir jausmus.
Berniukai dažniau kreipiasi į „Vaikų liniją“
Apibendrinus besikreipusiųjų telefonu ir internetu duomenis paaiškėjo, kad 45 proc. visų vaikų buvo berniukai, 30 proc. – mergaitės, ketvirtadalis lyties nenurodė arba iš pokalbio jos nebuvo galima suprasti.
Tačiau nagrinėjant vien konsultacinius pokalbius telefonu, tiek berniukai, tiek mergaitės skambino beveik po lygiai, o susirašinėjant žinutėmis internetu mergaitės kreipėsi net tris kartus dažniau nei berniukai.
„Šie skaičiai rodo, kad skiriasi ne emocinės paramos poreikis, o būdas, kuriuo vaikai ir paaugliai pasirenka kreiptis pagalbos“, – sako Š. Bernotė.
Jei ne „Vaikų linija“, kas tuomet stabdo?
„Vaikų linijos“ komunikaciją vertinę organizacijos Patarėjų komandos paaugliai teigė, kad joje nepastebi aiškių lyčių stereotipų ir mato kvietimą kreiptis visiems vaikams vienodai. Vis dėlto dalis jų atkreipė dėmesį, kad visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, jog emocinės pagalbos labiau reikia mergaitėms, o berniukai turi būti stiprūs ir susitvarkyti patys.
Lietuvos žmogaus teisių centro atlikta socialinių medijų analizė rodo, kad berniukams dažnai siunčiama žinutė, jog jų vertė priklauso nuo pasiekimų, statuso, pinigų ir emocinio tvirtumo. Tuo pat metu vadinamoji manosfera ir kai kurie populiarūs interneto veikėjai stiprina žinutes, kad pagalbos prašymas yra silpnumo ženklas, o „tikras vyras“ su sunkumais turi susitvarkyti pats.
Tarptautiniai tyrimai taip pat rodo, kad tradicinės vyriškumo normos siejamos su didesniu vienišumu, sunkumais kalbėti apie jausmus ir mažesne tikimybe kreiptis pagalbos. Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) duomenimis, dalis jaunų vyrų vis dar dažniau nei kitos grupės pateisina kontrolę santykiuose ir smurtą lyties pagrindu.
Vaikai ne visada pasako, kad jiems sunku
Pasak „Vaikų linijos“ psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, emociniai sunkumai dažnai pasireiškia ne žodžiais.
„Bene pirmieji ženklai, kuriuos suaugusieji dažniausiai pamato – fizinės sveikatos sunkumai ir elgesio pokyčiai. Tik ne visada tuos signalus esame linkę interpretuoti kaip emocinės pagalbos poreikį – dažnai kūno simptomai pirmiausiai kelia įtarimų, kad vaikas susirgo, o pasikeitęs elgesys neretai vertinamas kaip netinkamas, dėl kurio suaugusiems pirmiausia gali kilti pyktis ir susierzinimas“, – sako psichologė.
Pasak J. S. Jasiulionės, tokie ženklai, kaip nagų ar lūpų kramtymas, odos kasymasis, dažnas nuovargis, itin didelis aktyvumas, mokymosi sunkumai, pasikeitę santykiai su bendraamžiais ar prarasta motyvacija veikloms, kurios anksčiau džiugino, gali byloti apie emocinius sunkumus.
„Labai svarbu šių signalų nenuvertinti ir, visų pirma, paklausti savęs – koks vaiko ar paauglio jausmas ar nepatenkintas poreikis gali slėptis po šiuo elgesio ar kūnišku pokyčiu?“ – sako pašnekovė.
Paklausta, kuo pavojingi lyčių stereotipai, psichologė pabrėžia, kad jie veikia ne tik vaikų elgesį, bet ir suaugusiųjų gebėjimą pastebėti jų emocinius poreikius: „Vienas iš būdų pasitikrinti, ar reaguodami į vieną ar kitą vaiko elgesį nesame veikiami lyties – paklausti savęs: ar taip pat reaguočiau, jei šioje situacijoje būtų kitos lyties vaikas?“
Emocijos neturi lyties
„Kiekvienas vaikas turi žinoti, kad jo jausmai yra svarbūs ir kad pagalba skirta jam – nesvarbu, ar jis berniukas, mergaitė, ar save apibrėžia kitaip“, – sako J. S. Jasiulionė.
„Vaikų linija“ pabrėžia, kad emocinės paramos poreikis nepriklauso nuo lyties. Daugiau ar mažiau pagalbos gali prireikti, priklausomai nuo konkretaus vaiko situacijos, patirčių ir išgyvenimų.
Svarbiausia, kad visiems vaikams ir paaugliams būtų sudarytos vienodos galimybės kreiptis pagalbos ir ją gauti – be stereotipų, išankstinių nuostatų ir baimės būti nesuprastiems.
About the Author
