Mokytojo darbas nėra pats lengviausias darbas. „Jei ateidamas dirbti į mokyklą įsivaizduosi, kad praversi duris ir išvysi motyvuotus, spindinčiomis akimis mokinius, kurie tik ir laukia, kada pradės į jų galvas kristi žinios ir kompetencijos, tai gali tekti nusivilti“, – sako Vilniaus Gabijos progimnazijos direktorius, anglų kalbos mokytojas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistras Andrius Kniška.
Anot jo, jaunas mokytojas, žengiantis pirmuosius žingsnius mokykloje, turi nusiteikti, kad teks mokinius motyvuoti ir ieškoti būtų juos sudominti. Pirmieji metai mokykloje įprastai ir yra lemiami: po jų jaunasis mokytojas arba išlieka ir dirba mokykloje toliau, arba išeina ir ieško kitų kelių.
Nejaučia didelio lojalumo, bet ieško prasmės
Naujas modernus mokyklos pastatas, šiuolaikiškos skaitmenizuotos mokymo(si) priemonės – viso to neužtenka, kad jaunas žmogus norėtų dirbti mokykloje. Ne ką mažiau svarbu yra kolegų pagalba, palaikymas, gebėjimas užmegzti ryšį su vaikais, atmosfera klasėje bei kasdieniai santykiai tarp ten esančių žmonių.
A. Kniška pastebi, kad šiuolaikinė jaunųjų pedagogų, kaip ir kitose srityse dirbančių jaunų žmonių, karta gan dažnai keičia darbo vietą – jie nejaučia tokio didelio lojalumo organizacijai, kurioje dirba, kaip ankstesnės kartos žmonės. Pasak jo, iššūkiai ar nepatogumai gali paskatinti jauną žmogų žvalgytis kitos darbo vietos.
„Be to, versle perspektyvų daugiau ir karjerą padaryti galima greičiau, nei dirbant mokykloje, tačiau mokytojo darbas neabejotinai kupinas prasmės – štai kodėl mokyklos vis tik sulaukia žingeidžių, motyvuotų, pašaukimo vedinų mokytojų“, – pastebi pašnekovas.
Ne atsitiktinai, bet netikėtai
Pedagogo kelią pats A. Kniška, viena vertus, pasirinko neatsitiktinai, nes jo šeimoje yra pedagogų – mokytojais dirbo jo teta ir dėdė, pastarasis taip pat vadovo vienai iš mokyklų. Kita vertus, jo paties pasirinkimą tapti mokytoju lėmė atsitiktinumas.
„Stojau į vertėjus, bet pritrūko vieno balo. O tiems, kuriems pritrūko vieno ar kelių stojamųjų balų, anuomet siūlydavo kitą pasirinkimą – tapti mokytojais. Tad taip ir atsidūriau švietimo srityje. Ar gailiuosi? Tikrai ne, nes ši profesija tikrai turi daug žavesio“, – prisipažįsta jis.
Tai, kad yra profesiniame kelyje, kuriame ir turėtų būti, jis pajuto dar pirmaisiais savo darbo mokykloje metais. Atėjęs dirbti į mokyklą lapkričio mėnesį, kai mokslo metai jau buvo įsibėgėję, jis, kaip anglų kalbos mokytojas, gavo, jo nuomone, ne pačias lengviausias grupes – kai kurie tų grupių mokiniai turėjo tam tikrų elgesio bei mokymosi iššūkių. Tad tai jam buvo tarsi savotiškas krikštas.
„Ateini pirmais metais į mokyklą ir iškart pamatai, kad ne viskas ten gražiomis gėlytėmis išklota ir ne visur vien tik šviesios spalvos. Supratau, kad vietą po saulę teks išsikovoti. Visgi neilgai trukus atradau ryšį su mokiniais, pelniau jų pasitikėjimą – išmokome tartis, diskutuoti, susitarti. Tad tą patirtį priėmiau kaip gerą pamoką. Tuomet ir atėjo suvokimas, kad iš esmės mokykloje viskas yra gerai, o aš esu ten, kur ir turiu būti“, – pirmąjį pusmetį mokykloje prisimena pašnekovas.
A. Kniška laikosi pozicijos, kad su kitais žmonėms reikia elgtis taip, kaip norėtumei, kad kiti elgtųsi su tavimi: jeigu nori būti išgirstas, pats turi stengtis klausytis, ką tau sako, jei nori, kad kiti būtų su tavimi mandagūs, pats turi rodyti pavyzdį ir būti mandagus. Reikiamos kompetencijos, smalsumas, noras mokytis bei gebėjimas tartis ir susitarti padėjo jam kilti karjeros laiptais – nuo 1999-ųjų mokykloje dirbantis, daugiau nei 20 metų patirtį turintis anglų kalbos mokytojas tapo direktoriaus pavaduotoju, o galiausiai ir pats pradėti vadovauti mokyklai.
Metams bėgant mokykla stipriai keičiasi
Mokyklos vadovas pripažįsta, kad lyginant tuos laikus, kai jis tik pradėjo dirbti mokykloje, su šiandiena akivaizdžiai skiriasi viskas – ir mokymo(si) aplinka, ir darbo metodai, ir pedagogų, vaikų bei tėvų požiūriai.
Prieš ketvirtį amžiaus, mena jis, mažai kas buvo kompiuterizuota ir skaitmenizuota. Nuo to laiko keitėsi ir pati visuomenė. Jei tam, kad sudomintum vaikus, anot pašnekovo, anksčiau užtekdavo parodyti kokią nors filmuotą medžiagą, tai dabar ši priemonė neefektyvi – vaikus domina ir motyvuoja visai kiti dalykai.
„Anglų kalbos mokymąsi galėčiau sulyginti su informacinių technologijų pamokomis. Dažnas iš tėvų sako, kad jo vaikas labai gerai moka informatiką, nes namie sėdi ir sėdi prie kompiuterio, tad ką ten mokytis? Net ne esmė, kad vaikas, sėdėdamas prie kompiuterio, žaidžia žaidimus ir nemoka naudotis „Microsoft“ programomis. Tas pats ir su anglų kalba: buitinę kalbą, kurios vaikas pramoksta žiūrėdamas animacinius filmukus, meninius filmus ar stebėdamas „YouTube“ ar kitų platformų įrašus jis pramoko, tačiau kai kalbame apie aukštesnės kategorijos terminus, vaikui sekasi sunkiau. Tad mokytis tikrai yra ką“, – pabrėžia ilgus metus mokinius anglų kalbos mokantis A. Kniška.
Anot pašnekovo, šiandien itin svarbu ieškoti naujų būdų ir priemonių, kurios sudomintų vaiką ir įtrauktų jį į mokymosi procesą – vienus vaikus galbūt žavi debatų forma, kitus – minčių lietus, rašto darbai ar išvykos. Jei anksčiau, neturint plačių galimybių ir pasirinkimų, mokytojas pasikliaudavo vadovėliu ir pratybomis, tai šiandien jam tenka gerokai pasukti galvą, kad atrastų efektyviausią mokymo(si) būdą.
„Esame išlepinti pasirinkimų. Kai turi daug iš ko rinktis, natūralu, kad sunkiau atrasti kažką tokio įdomaus ir neišbandyto. Realiai mokymosi procese galėtume išvis nebenaudoti vadovėlio, bet, kita vertus, jis padeda sutaupyti laiko. Šiuolaikinis mokytojas gali imti bazę iš vadovėlio, o likusius įdomius dalykus susirinkti iš kitur. Kitu atveju reiktų investuoti be galo daug laiko“, – įsitikinęs jis.
Mokyklos vadovas – lyg meno žinovas
Paklaustas, kas paskatino ilgametį mokytoją išbandyti mokyklos vadovo pavaduotojo darbą, o vėliau ir pačiam tapti mokyklos direktoriumi, A. Kniška prasitaria, kad tai lėmė smalsumas. Gaudamas pasiūlymą vienai ar kitai pozicijai, ji kaskart savęs paklausdavo: o kodėl gi ne?
„Žinoma, vadovauti mokyklai nėra lengva. Šį darbą puikiai iliustruotų palyginimas apie meno žinovą ir eilinį meno mėgėją. Mėgėjas yra girdėjęs, kad yra gotika, ekspresionizmas, kad dar yra kažkokie laikotarpiai dailės istorijoje. O žinovas privalo juos visus ne tik žinoti, bet ir išmanyti, apie ką jie. Mokyklos vadovas – lyg tas meno žinovas“, – sako Vilniaus Gabijos progimnazijos direktorius.
Jis sako mokyklos direktoriaus pozicijoje sunkiai įsivaizduojantis žmogų, nebuvusį švietimo sistemoje ir staiga įšokusį į šį traukinį. Būnant šioje pozicijoje būtina išmanyti viską, kas vyksta mokykloje. Tas žinių gylis bei plotis, pasak A. Kniškos, ir yra vienas didžiausių iššūkių vadovaujant mokyklai.
Reikia susitelkimo ir bendradarbiavimo
Kodėl kone ketvirtį amžiaus mokykloje dirbantis ir mokyklai vadovaujantis A. Kniška pasirinko vėl praverti universiteto duris ir imtis magistro studijų – prieš dvejus baigė švietimo vadybos magistrantūros programą VDU Švietimo akademijoje. Anot jo, mokytis iš savo klaidų, su jomis susiduriant praktikoje, gali būti per skaudu ir brangu: „Magistro studijos suteikė be galo vertingų žinių – vienoje ar kitoje situacijoje dabar bent jau teoriškai žinau, kaip reikia elgtis. Tai padeda išvengti kai kurių klaidų“.
A. Kniška yra demokratinio vadovavimo šalininkas – jis linkęs ne liepti ar bausti, o diskutuoti ir susitarti. Darbuotojui suklydus, jis kalbasi, drauge analizuoja situaciją, skatina mokytis iš klaidų ir judėti tolyn, o darbuotojui pasiekus sėkmę jam svarbu jį pastebėti, pagirti, paskatinti.
„Žmogiški santykiai man pačiam yra pirmoje vietoje. Pats galėčiau be interaktyvaus ekrano pakentėti, o štai be gero mikroklimato – niekaip. Šis darbas dar labiau sustiprino mano įgūdžius bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus“, – pabrėžia jis.
Pašnekovas pasidžiaugia, kad statosi naujos mokyklos, o senosios yra renovuojamos, po truputėlį keičiasi mokymosi aplinka. Mokiniai mokosi ne tik iš vadovėlių ir ne tik klasėse – mokytojai improvizuoja, veda pamokas už mokyklos ribų, atranda daug įdomių erdvių, kurios ugdo ir augina. Į švietimą ateina ne tik mokyklas neseniai baigę mokiniai, bet ir tie, kurie ateina iš kitų profesijų, sričių, persikvalifikuoja, tobulinasi ir pedagogikoje atranda savo pašaukimą.
„Džiugu ir tai, kad nemažai daliai mokinių tėvų įdomu, kas vyksta mokykloje ir ką joje veikia jų vaikai. Reikia tik didesnio pasitikėjimo vieni kitais ir susitarimo, kad visi mes turime bendrą tikslą – kad vaikams mokykloje mokytis būtų įdomu ir prasminga. Tad norėčiau visus paskatinti ieškoti susitelkimo ir turiningo bendradarbiavimo“, – linki A. Kniška.
About the Author
