Ką darytume, jei vieną dieną įprasti keliai taptų nepravažiuojami, o sprendimus tektų priimti čia ir dabar? Krizės akivaizdoje transportas iš nematomos kasdienybės dalies virsta viena svarbiausių valstybės atsparumo grandžių. Nuo to, kaip veikia keliai, geležinkeliai ar logistika, priklauso ne tik judėjimas, bet ir pagalbos, išteklių bei saugumo užtikrinimas. Todėl vis dažniau keliamas klausimas – ar sistema, kuria pasikliaujame kasdien, yra pasirengusi veikti tada, kai įprasta tvarka nebeveikia?
Per pastaruosius kelerius metus Europos saugumo architektūra patyrė esminių pokyčių dėl augančių geopolitinių įtampų ir atviros karinės agresijos, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą. Šiame kontekste transporto sektoriaus atsparumo ir veiklos tęstinumo užtikrinimas karinės grėsmės sąlygomis tapo svarbia viešosios politikos ir nacionalinio saugumo diskurso dalimi.
„Transporto sektoriaus atsparumas priklauso ne tik nuo fizinės infrastruktūros, bet ir nuo valdymo gebėjimų, įskaitant institucijų tarpusavio koordinaciją bei sprendimų priėmimo greitį. Todėl itin svarbios tampa civilinė sauga ir gyventojų informavimas, siekiant užtikrinti, kad visuomenė žinotų, kaip elgtis sutrikus transporto sistemai ar vykstant evakuacijai“, – teigia Kauno technologijos universiteto Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (KTU MIDF) profesorius Laurencas Raslavičius.
Nors viešai prieinama informacija rodo, kad transporto klausimai yra integruoti į nacionalinio saugumo planavimą, akademinėse ir ekspertinėse įžvalgose pabrėžiama, jog vis dar kyla iššūkių, susijusių su infrastruktūros pajėgumais, regioniniais skirtumais ir priklausomybe nuo tiekimo grandinių. Ypač svarbūs išlieka alternatyvūs maršrutai ir rezerviniai sprendimai, kuriuos būtų galima pasitelkti pažeidus ar užblokavus infrastruktūrą.
Viešojo transporto integracija į evakuaciją
L. Raslavičius teigia, kad fizinė transporto sektoriaus infrastruktūra karinės grėsmės atveju yra esminė valstybės gynybos ir visuomenės funkcionavimo sąlyga – ji sudaro prielaidas karinių pajėgų, sąjungininkų vienetų ir materialinių išteklių judėjimui, logistinių grandinių palaikymui bei strateginių atsargų paskirstymui.
„Kelių, geležinkelių, oro uostų ir jūrų uostų infrastruktūra yra neatsiejama nuo paramos teikimo, mobilizacijos ir civilinės evakuacijos organizavimo. Todėl šios infrastruktūros atsparumas, prieinamumas ir veiklos tęstinumas turi būti užtikrinti net ir ekstremaliomis sąlygomis“, – pažymi jis.
Lietuvos kelių tinklas yra pagrindinė infrastruktūra, užtikrinanti gyventojų judėjimą šalies viduje. Tačiau evakuacijos metu jo veiksmingumas gali būti ribotas dėl didelės priklausomybės nuo individualaus transporto ir nepakankamo magistralinių kelių pralaidumo.
„Ekstremalių situacijų metu ne visi gyventojai galėtų naudotis nuosavomis transporto priemonėmis, todėl reikšminga visuomenės dalis taptų priklausoma nuo viešojo transporto, kurio veikimas turi būti iš anksto suplanuotas ir integruotas į evakuacijos scenarijus“, – pabrėžia KTU profesorius.
Būtinųjų paslaugų užtikrinimas
L. Raslavičius dalijasi, kad 2022 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje transporto sektorius minimas tik epizodiškai – vienu sakiniu užsimenama apie Irano vyriausybės remiamų programišių atakas, kuriomis siekiama destabilizuoti JAV, Jungtinės Karalystės ir Australijos transporto sektorius, taikant metodus, plačiai naudojamus ir Rusijoje.
„2023 m. šios ataskaitos versijoje transporto sektoriaus analizei prioritetas nebuvo skiriamas. Tuo tarpu 2024 m. ataskaitoje jau aiškiai įvardijama, kad transporto sektorius yra vienas iš penkių nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbių ūkio sektorių (kiti – energetika, finansai, informacinės technologijos ir telekomunikacijos bei karinė įranga)“, – pastebi jis.
KTU profesorius pažymi, kad transportas yra ne tik ekonominė infrastruktūra, bet ir kritinė sistema, užtikrinanti visuomenės aprūpinimą būtiniausiomis prekėmis ir paslaugomis krizės sąlygomis. Be to, dėl glaudžių sąsajų su kitomis infrastruktūromis transportas laikomas svarbia valstybės atsparumo dalimi.
„Tai reiškia, kad logistikos sutrikimai gali sukelti kaskadinį poveikį kitoms gyvybiškai svarbioms sritims, įskaitant tiekimo grandines, energetinį saugumą ir valstybės gynybinius pajėgumus. Sistemos gebėjimas prisitaikyti, išlaikyti veiklą ir greitai atsigauti lemia ne tik infrastruktūros veiksmingumą, bet ir valstybės stabilumą bei jos gebėjimą reaguoti į šiuolaikinius geopolitinius iššūkius“, – sako jis.
Prasta kelių būklė
L. Raslavičius teigia, kad vienas iš KTU mokslininkų vykdomo projekto kertinių tikslų – parengti šalies kelių tinklo pralaidumo analizę ir kompleksines rekomendacijas kelių, geležinkelių, oro bei vandens transportui, atsižvelgiant į skirtingus scenarijus: galimą Suvalkų koridoriaus blokavimą, grėsmes iš Kaliningrado srities, galimas atakas iš Baltarusijos teritorijos ar Latvijos pusės.
Ši analizė ir rekomendacijos neapsiribos vien miestų parengtais evakuacijos planais, kuriuose numatytos jungtys su greitkeliais ir krašto keliais, bet apims ir šių kelių pralaidumo vertinimą masinės evakuacijos atveju.
„Kitas svarbus aspektas, į kurį siekiame atkreipti dėmesį, – dabartinė kelių būklė. Remiantis 2025 m. pradžios duomenimis, Lietuvoje iš daugiau nei 21 tūkst. km kelių tinklo daugiau kaip 6 tūkst. km yra prastos būklės“, – pastebi jis.
Lyginant su rajoniniais keliais, magistraliniai keliai ir automagistralės yra geresnės būklės, tačiau atitinkamai 19,7 proc. magistralinių kelių ir 19,4 proc. automagistralių vis dar reikia remonto. Blogiausios būklės Lietuvoje yra rajoniniai keliai – 3670 km, arba 42 proc. viso jų tinklo, yra remontuotini. Krašto keliai taip pat pasižymi prasta būkle – net 1993 km, arba 40,5 proc. viso tinklo, neatitinka kokybės reikalavimų.
Gairės stipresniam transporto sektoriui
KTU profesoriaus teigimu, transportas ir logistika yra itin reikšmingas ekonomikos variklis ir vienas iš trijų svarbiausių sektorių, kartu generuojančių apie 13 proc. Lietuvos BVP. Tačiau karinės grėsmės atveju transporto sistema turi atsisakyti dalies įprastų funkcijų ir persitvarkyti taip, kad kuo efektyviau atlieptų pasikeitusias sąlygas.
„2025 m. liepos 29 d. Europos Komisijos komisaras, atsakingas už ES transporto politiką, interviu leidiniui „Financial Times“ pažymėjo, kad didelė dalis ES transporto infrastruktūros nėra pasirengusi karui. Atsižvelgiant į tai, kad ši išvada pateikta praėjus beveik dešimtmečiui nuo tada, kai karinis mobilumas buvo įvardytas vienu svarbiausių strateginių iššūkių ES ir NATO, akivaizdu, jog transporto infrastruktūros stiprinimas turi būti nuoseklus ir ilgalaikis procesas“, – pažymi jis.
Todėl, pasak L. Raslavičiaus, Lietuvos transporto sektoriaus integruoto vertinimo mechanizmo gairių parengimas tampa ne tik tikslingas, bet ir būtinas, siekiant užtikrinti šalies pasirengimą veiksmingai reaguoti į karines grėsmes bei apsaugoti nacionalinio saugumo interesus.
About the Author
