„Išvykęs supranti, kad pasaulis yra daug platesnis nei tavo kasdienė aplinka – ir daug geriau susipažįsti pats su savimi“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (PMDF) magistrantė Ūla Jankauskaitė, per šešerius studijų metus išbandžiusi net kelis tarptautinius mobilumus Azijoje ir Europoje.
Studijuodama Tarptautinės politikos ir vystymo studijų programoje, Ūla semestrą praleido Chulalongkorno universitete Tailande, vėliau studijavo Grenoblio Sciences Po universitete Prancūzijoje, o magistro studijų metu išvyko į Tamkango universitetą Taivane. Be to, spėjo sudalyvauti ir trumpesnėse tarptautinėse programose Estijoje ir Briuselyje.
Pokalbyje su Ūla – ne tik apie tarptautines patirtis svetur, bet ir apie neseniai pradėtą darbą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) bei baigiamąjį magistro darbą, įkvėptą tarptautinių patirčių.
Karantinas ir viza paskutinę akimirką
Pirmą kartą pastudijuoti svetur Ūla išvyko pasaulyje dar siaučiant COVID-19 virusui. Tuometinė antrakursė studentė nerimavo, ar apskritai pavyks išvykti – stresą kėlė ne tik įvairūs dėl pandemijos įvesti apribojimai, bet ir užsitęsęs vizos gavimo procesas.
„Kai dabar žiūriu atgal, tai net neįsivaizduoju, kaip pavyko išvažiuoti. Reikėjo pereiti nemažai iššūkių, vizą irgi gavau tik paskutinėmis dienomis. Bet viskas galiausiai susitvarkė ir išvykau – į Tailandą, Bankoke esantį Chulalonkorn universitetą“, – pasakoja studentė.
Tik atvykusiai Ūlai teko savaitę pasikarantinuoti viešbutyje. „Iš vienos pusės, labai gerai, nes, nors ir būdama viešbutyje, turėjau laiko priprasti, aklimatizuotis – juk iš labai šaltos lietuviškos žiemos išvykau į tropinį orą. Buvo šoko kūnui ir galvai“, – prisimena studentė.
Pirmuosius du mėnesius paskaitos vyko nuotoliu. Ūla neslepia, kad tuo metu jautėsi šiek tiek vieniša: „Bendrabučio kambaryje gyvenau viena, ir kol paskaitos vyko ne auditorijose, socialinis ratas tikrai apsiribojo. Atrodė, kad visą laiką esi tik su savimi. Bet vis tiek pavyko susirasti kelias drauges iš kitų šalių, kartu pakeliavome ir po Bankoką, ir po visą Tailandą.“
Vis dėlto, kaip pasakoja pati studentė, nuotolinės paskaitos turėjo ir savo privalumų– neribojo galimybių keliauti. „Kompiuterį į kuprinę, susikraunu daiktų savaitgaliui ir kažkur išvažiuoju. Tikrai nemažai Tailando pamačiau ir su vietiniais pabendravau“, – prisimena Ūla.
Paskutiniuosius du mobilumo mėnesius paskaitos persikėlė atgal į auditorijas. „Atsirado daugiau dinamiškumo ir dingo tas „burbulo“ jausmas, kad užsidaręs vienas sėdi. O kadangi studijavau tarptautinius santykius, turėjome nemažai išvykų į ambasadas – lankėmės Švedijos, JAV ambasadoje, jose net paskaitų turėjome, o kur dar visokios kitos išvykos ir ekskursijos po Bankoką apie migraciją ir urbanizaciją“, – vardija studentė.
Tropikų šiluma, vaisiai ir kepinti vabzdžiai
„Tailandas man iš pradžių atrodė tokia tolima šalis. Galvojau, kaip ten jie visi gyvena? Kur ten ta civilizacija? Bet atvažiavau ir, atrodo, čia viskas daug geriau – oras, draugiški žmonės, vaisiai. Prie pat bendrabučio buvo vaisių turgelis, tai jų atsivalgiau tiek, kiek Lietuvoje niekada nesu valgiusi“, – apie saldžius įspūdžius pasakoja Ūla ir priduria, kad ne mažiau jai patiko ir patys tailandiečiai, kuriuos ji prisimena kaip draugiškus ir geranoriškus.
„Buvau viena iš keturių tarptautinių studentų, visi kiti mūsų grupėje buvo tailandiečiai. Tai merginos mane visada kviesdavo kartu pietauti, nueiti kavos išgerti, daug klausinėdavo, domėdavosi ir pačios pasakodavo“, – prisimena Ūla ir priduria, kad nors ir jausdavo išlaikomą asmeninę erdvę, vis dėlto netrūko ir atvirumo bei šilumos. „Jausdavosi toks rūpestis, kad va, tu atvažiavai ir dabar mes tavimi pasirūpinsime, nepaliksime vienos visame šitame procese“, – pasakoja ji.
Rūpestį ir geranoriškumą Ūla pajuto dar pačią pirmą nuotolinių paskaitų dieną. Jai parašė viena mergina iš grupės – klausė, iš kur ji, ką studijuoja, kaip sekasi, ar gerai įsikūrė, ar nereikia pagalbos. „Tikino, kad jei tik reiks bent kokios menkiausios pagalbos, kad ir suprasti, kaip kažkas veikia, ar kokio vertimo, galiu kreiptis. Labai džiaugiausi ir vertinau, kad mane taip priima, kad taip rūpinasi, nors buvau visiškai žalia užsienietė“, – su šypsena prisimena studentė.
Įspūdį Tailande Ūlai paliko ir maistas. Kaip labiausiai patikusias mergina įvardina papajos vaisiaus salotas, o paskutinį mobilumo mėnesį, kai studentę aplankyti atvyko jos tėvai, radosi ir daugiau drąsos paragauti neįprastesnių dalykų – kepintų ir kitaip paruoštų žiogių, vikšrų ir kitų vabzdžių.
Europietiška kultūra ir slidinėjimas Alpėse
Dar būdama Tailande, Ūla kartu sukurso draugu užsipildė dokumentus dalyvauti „Erasmus+“ mainų konkurse vykti į Prancūziją, Grenoblio Sciences Po universitetą. Laimėję konkursą, ten jie ir išvyko lygiai po metų nuo kelionės į Tailandą.
Šią patirtį Ūla apibūdina kaip visai kitokią – juk vis dėlto Prancūzija į Lietuvą kultūriškai panašesnė už Azijos šalis. „Universitete buvo labai daug tarptautinių studentų, tad visą laiką gyvenome tokiame tikrame „Erasmus+“ burbule. Dažnai po paskaitų kažkur visi išeidavome pasibūti, nusipirkę gėrimų ir sūrio, pasidarydavom kokį pikniką“, – prisimena studentė.
Tačiau Grenoblio Sciences Po universiteto studijų sistema studentės nesužavėjo, keista pasirodė ir vertinimo sistema – nuo 0 iki 20 (mažiausias teigiamas pažymys– 10), nors pačius aukščiausius balus surenka tik 0,1 % visų universiteto studentų. „Atvykęs į egzaminą turi pateikti studento pažymėjimą, sėsti į tau paskirtą vietą, o už kiekvieną praleistą paskaitą – pateikti pateisinimą, kodėl nebuvai“, – prisimena Ūla ir priduria, kad atvykus iš kur kas laisvesnio VDU, reikėjo laiko priprasti prie tokios griežtos kontrolės.
Pakeliauti po pačią Prancūziją taip pat daug neteko, kadangi studentams tai buvo brangoka, tačiau Ūla kartu su kurso draugu vis dėlto aplankė kaimynines šalis – buvo nuvažiavę į Londoną, nuskridę į Portugaliją, Italiją. Turėjo progą išmokti ir slidinėti – Prancūzijos slidinėjimo sostine laikomame Grenoblyje, esančiame visiškai prie Alpių kalnų, universitetas net suteikdavo galimybę slidinėti su nuolaida.
Pietūs už kelis eurus ir kiti studentiški pliusai
Kaip didelį pliusą Ūla įvardija ir tai, kad Prancūzijos vyriausybė finansuoja valgyklas aukštojo mokslo įstaigose, tad studentė kasdien galėdavo pietauti už kelis eurus. „Kai grįžome į VDU, supratome, kaip mums to trūksta. Tokio, atrodytų, elementaraus dalyko – pavalgyti už 3 eurus. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje kada nors bus kažkas panašaus“, – sako ji.
Be pigių pietų, kaip pasakoja Ūla, prancūzai studentams negaili ir visokių kitokių socialinių garantijų ir paramos. Studentė džiaugiasi, kad turėjo galimybę gauti kompensaciją už bendrabučio buto nuomą, taip pat galėjo rinktis iš nemenko sąrašo nemokamų ar studentams su nuolaida taikomų užklasinių veiklų. „Lankiau jogą, vaikščiojau ir į baseiną – su studento pažymėjimu abonementą išsipirkti galėjau tikrai nebrangiai. Manau, Lietuva čia tikrai galėtų pasimokyti iš prancūzų – tos studentiškų garantijų ir paramos sistemos“, – įsitikinusi ji.
Grįžusi po pusmečio studijų Prancūzijoje, bakalauro metais Ūla turėjo ir keletą trumpesnių tarptautinių išvykų: savaitę praleido Estijoje gilindamasi į Baltijos šalių politinę raidą pagal mišriąją intensyvią programą (angl. Blended Intensive Program, BIP), o magistro studijų metu taip pat dalyvavo Belgijos sostinėje Briuselyje vykusioje Europos Sąjungos Tarybos simuliacijoje.
Taivanas: daug veiklų, mažai laiko
Į paskutinį savo tarptautinį mobilumą – Tamkango universitete Taivane – Ūla vyko jau magistrantūroje. Šis studijų semestras svetur, pasak jos, buvo tarsi ankstesnių patirčių mišinys: Prancūzijos aktyvaus socialinio gyvenimo ir Tailando kultūrinio egzotiškumo derinys. „Jeigu reikėtų įvardyti labiausiai patikusią patirtį, turbūt rinkčiausi Taivaną“, – vis dėlto įvardija studentė.
Gerą įspūdį Taipėjuje esančiame Tamkango universitete Ūlai paliko ir studijos, ir apgyvendinimas, ir sutikti žmonės. Vienintelis minusas – kad neturėjo pakankamai laiko pakeliauti po šalį, nes tą semestrą ne tik studijavo, rašė tiriamąjį darbą, bet dar ir nuotoliu dirbo Lietuvos įmonėje.
„Laiko šiek tiek trūko, bet, iš kitos pusės, ganėtinai prabangiai gyvenau – neribojau savęs. Kol kiti skaičiuodavo savo stipendiją ir kiek gali sau leisti, aš galėjau jaustis labai laisvai“, – pasakoja Ūla.
Paklausta, kaip viską spėjo, studentė juokiasi, kad atsakymo nežino, tačiau, jei galėtų atsukti laiką atgal, nieko nekeistų.
„Laiko vis dėlto viskam užteko – ir pabūti su draugais, ir pakeliauti, pažinti Taivaną, išbandyti vietinę virtuvę, ir kinų kalbos pasimokyti, ir užmegzti tam tikrus santykius su dėstytojais“, – pasakoja Ūla ir priduria, kad su kuriais ten sutiktais dėstytojais dar ir dabar palaiko kontaktą, kadangi baigiamąjį magistro darbą rašo būtent apie Taivaną. Tokią temą rinkosi ne atsitiktinai – žinodama, kad semestrą praleis šioje šalyje, numatė galimybę mokslinį tyrimą papildyti savo autentiška patirtimi.
Priešpriešų šalis ir miegas bibliotekoje
O Taivanas studentę labiausiai nustebino kontrastais. „Tai tokia priešpriešų šalis. Taipėjaus gatvėse nėra šiukšliadėžių, bet miestas beprotiškai švarus. Šalis save pozicionuoja kaip aukštųjų technologijų lyderę, bet prakiurusį bibliotekos stogą „taiso“ apdangstydami knygas neperšlampama medžiaga ir pastatydami porą kibirų lietaus vandeniui subėgti“, – kelis jai įsiminusius pavyzdžius vardija Ūla.
Studentė pastebėjo ir kultūrinius niuansus – didesnį žmonių uždarumą, griežtesnes socialines normas bei tam tikrus dvigubus standartus užsieniečių atžvilgiu. „Man visi kalbėjo, kokie taivaniečiai smagūs, draugiški ir faini, bet aš kažkaip šito nepajutau – man jų visuomenė pasirodė šalta. Galvojant apie pavienius žmones, tai taip, susiradau draugų, mano kambario draugės irgi labai draugiškos buvo, padedančios. Bet žvelgiant bendrai – vis tiek jų tauta šaltoka“, – įspūdžiais dalinasi Ūla ir palygina, kad tailandiečiai, lyginant su taivaniečiais, jai pasirodė atviresni ir labiau įsileidžiantys.
Iš semestro Tamkango universitete Taivane jai įsiminė ir vietinių studentų pomėgis snausti bibliotekose. „Ateina, kažką pasimoko, tuomet patraukia knygas, pasideda šaliką po galva ir užmiega kokioms 15 minučių. Galvodavau, negi jūs ateinate į biblioteką pamiegoti? Aš tai ateinu dirbti“, – juokiasi Ūla.
Patirtys, praverčiančios visur
Šiuo metu Ūla dirba URM, kur Globalios Lietuvos departamento Ryšių su diaspora skyriuje eina atašė pareigas. Čia ją atvedė kasmet URM vykdoma mentorystė programa ir jos mentorius, paraginęs dalyvauti diplomatiniame konkurse.
O kad tarptautinės patirtys diplomato darbe naudingos – Ūlai nekyla abejonių. Semestrai, praleisti Tailande, Prancūzijoje ir Taivane, išmokė ne tik orientuotis skirtingose kultūrose, bet ir bendrauti su žmonėmis, kurių pasaulėžiūra ir įpročiai visiškai kitokie.
Tačiau išbandyti tarptautinių mainų galimybes studentė rekomenduoja ne tik besidomintiems tarptautiniais santykiais, o ir visiems kitiems. Ūla vardija daugybę priežasčių, kodėl verta vykti, bet ypač pabrėžia asmeninį augimą.
„Gyvenimas užsienyje, ypač pirmą kartą be tėvų, verčia išmokti savarankiškumo greičiau nei bet kokia kita patirtis. Nuo banko sąskaitos atidarymo iki nuomos apmokėjimo ar reikalingų maisto produktų pirkimo – viskas gula ant tavo pečių. Ir nors pradžioje klysti neišvengiamai, būtent iš tų klaidų daugiausia ir išmoksti. O kai supranti, kad viską gali pasidaryti pats, tau atsiveria visas pasaulis“, – pasakoja Ūla.
Studentės teigimu, be galo įdomu pamatyti ir skirtingas studijų sistemas, mokymosi kultūrą, kitokį požiūrį į tuos pačius kasdienius dalykus – tai irgi atveria akiratį. Ne mažiau svarbi jai atrodo ir socialinė tarptautinių mainų nauda: „Net jei savo universitete nepavyko atrasti bendraminčių, išvykęs svetur tikrai atrasi. Suprasi, kiek daug skirtingų žmonių yra, kiek daug požiūrių.“
Studentės teigimu, per ilgai užsibūti viename „burbule“ nėra gerai, ypač, kai tau tai tampa komforto zona. „Išvykęs svetur supranti, kad pasaulis kur kas platesnis“, – įsitikinusi Ūla.
About the Author
